(lot. Sarcosoma globosum)
Vaisiakūniai (apoteciai) vidutinio dydžio, 3–12 cm skersmens, augimo pradžioje rutuliški ar cilindriniai su lėkštelės ar dubenėlio formos juosvai ruda įduba viršutinėje dalyje, vėliau puodelio ar dubenėlio formos, bekočiai, prie substrato prisitvirtinę rizomorfomis. Išorinis paviršius raukšlėtas, švelnus (padengtas trumpomis hifų ataugėlėmis), odiškas, tamsiai rudas. Vidinė dalis drebučių konsistencijos.
Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi tirpstant ar tik nutirpus sniegui pavasarį, kartais pasirodo lapkričio–gruodžio mėn. ir peržiemoję toliau vystosi pavasarį. Auga pavieniui ar grupėmis ant miško paklotės tarp spyglių ir samanų, spygliuočių miškuose, paprastai brandžiuose eglynuose. Dirvožemio saprotrofas. Literatūroje minima, kad anksčiau vaisiakūnius naudodavo vežimų ratų ašims tepti ir liaudies medicinoje kaip vaistą nuo reumato.
Literatūros duomenimis, XX a. šeštajame dešimtmetyje paprastieji taukiai buvo dažni vakarinėje ir centrinėje Lietuvos dalyse, reti rytinėje dalyje. Vėliau ilgą laiko tarpą (daugiau nei trisdešimt metų) aptikti šių grybų Lietuvoje nepavyko, todėl manyta, kad jų populiacijos pradėjo sparčiai nykti. 2008 m. paprastųjų taukių vėl aptikta Lietuvoje. Dabar žinoma dvidešimt radaviečių, kuriose šie grybai dera nereguliariai, po kelis ar keliasdešimt vaisiakūnių, kai kuriais metais vaisiakūnių iš viso nesusiformuoja. Gausesnės populiacijos yra Ignalinos r. Vyžių miške, Švenčionių r. Labanoro girioje, Zarasų r. Antazavės šile – visose jose stebėta virš kelių šimtų derančių vaisiakūnių.
Pagrindinė paprastojo taukiaus ir jo buveinių išlikimui kylanti grėsmė yra miško kirtimai, kai iškertamos brandžios eglės, suardoma miško paklotė ir dirvožemis. Eglių džiūtis dėl kenkėjų invazijų yra viena iš šiam grybui tinkamų buveinių mažėjimo priežasčių. Pagrindinės apsaugos priemonės yra nevykdyti pagrindinių miško kirtimų paprastojo taukiaus buveinėse, saugoti dirvožemio ir miško paklotės vientisumą, reguliuoti šernų skaičių, nes šviežiai šernų išknistose vietose šis grybas neformuoja vaisiakūnių.
Rūšis paplitusi šiaurės pusrutulyje (Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje), borealiniuose ir hemiborealiniuose spygliuočių miškuose, visur reta, kai kuriose šalyse išnykusi.
Lietuvoje pirmą kartą nustatyta 1950 m., labai retai aptinkama Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvos spygliuočių miškuose.
An endangered and rare species in Lithuania, currently known to be found in 20 localities. Occurring on needle litter in coniferous forests, mainly in Picea abies stands, the main threats are habitat reduction due to logging of mature stands and the deterioration of the phytosanitary condition of spruce trees, which eventually results in tree felling.
Kutorga, 2000; Urbonas, 2007.