Pajūrinė zunda

IUCN įvertinimas

CR B1b(iii,v)c(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, šviesomėgis, iki 0,6 m aukščio, balsvai melsvai žalios spalvos, dygus, žolinis augalas su gerai išvystyta šaknų sistema. Į 1,2–1,8 m gylį galintis įsiskverbti mėsingas šakniastiebis aprūpina augalą vandeniu sausose augavietėse. Lapai standūs, odiški, kraštai stambiai dygliuotai dantyti, padengti vaško sluoksniu, padedančiu augalui taupyti drėgmę. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Žiedai žydrai arba melsvai žali, sukrauti į stambias (2–3 cm skersmens) pailgas arba rutuliškas galvutes, apsuptas penkiais dygliuotais skraistlapiais. Savidulkiai arba apdulkinami vabzdžių. Dalis žiedų sterilūs. Sėklos subręsta rugsėjo–spalio mėn. Dažniausiai dauginasi vegetatyviniu būdu, nes sėklų subręsta nedaug ir jos mažai daigios. Gausiausiai auga mažiau pustomuose pavėjiniuose apsauginio kopagūbrio šlaituose ir palvėje – baltųjų ir pilkųjų kopų buveinėse.

Populiacijos gausumas

Pagrindinė ir gausiausia populiacijos dalis sutelkta Kuršių nerijos pajūrio ruože nuo Nidos iki Pervalkos, kelios augavietės išlikusios ties Alksnyne. Per 1970–2016 m. laikotarpį Kuršių nerijos subpopuliacija sumažėjo apie 40 proc. Daugiausia individų inventorizuota 1972 m. – daugiau kaip 5600 individų. 2016 m. duomenimis, Kuršių nerijoje augo apie 2800 individų, iš jų tik apie 25 proc. – generatyvinių. Žemyninė subpopuliacija ties Karkle (Klaipėdos r.) negausi, jai gresia išnykimas (1993 m. rasta vienuolika individų, 2017 m. – tik penki).

Grėsmės ir apsauga

Grėsmę kelia mažėjantis generatyvinių individų skaičius, mažas subrandinamų sėklų kiekis ir jų daigumas, buveinių pokyčiai dėl žolių ardo susivėrimo (nekonkurencinga susiveriančiose smiltyninės viksvos bendrijose), didelės rekreacinės apkrovos. Kuršių nerijoje ypač dažnos gyvūnų sukeltos augalų pažaidos: šernai išknisa ir nuėda storus brandžių augalų šakniastiebius, kuriuose sukaupta daug angliavandenių. Pažeisti augalai nunyksta arba suformuoja tankias jaunų augalų grupes.

Paplitimas

Rūšis natūraliai paplitusi Atlanto vandenyno, Šiaurės, Baltijos, Viduržemio, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse. Auga Baltijos jūros regione nuo Skagerako sąsiaurio iki šiaurinės paplitimo ribos (60° šiaurės platumos) – Botnijos įlankos smėlėtose, rečiau žvirgždėtose pakrantėse.
Didžioji populiacijos dalis susitelkusi Kuršių nerijoje, žemyninėje Lietuvos dalyje išlikę pavieniai individai Karklės (Klaipėdos r.) apyl.

Summary

This species occurs mostly on the protective foredune and palve zone of the southern part of the Curonian Spit. A population decrease of about 40 percent was noted between 1970 and 2016. On the continental shore, the species has only been recorded in Karklė (five individuals). The main threats are the low efficiency of the generative reproduction, overgrowth of habitats by dense grassy vegetation and damage to the roots of the plants by animals (especially wild boars) and intensive recreation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976; Pancekauskienė, Urbaitytė, 2000; Avižienė, Pakalnis, Sendžikaitė, 2008.