(lot. Centaurium littorale)
Vienmetė, smulki, 3–15 cm aukščio žolė su mėsingų lapų skrotele, kuri išlieka ir augalui žydint. Lapai kastuviški arba pleištiški, stiebo labai linijiški, buka viršūne. Nuo stiebo vidurio išsišakoja keli stiebai. Žiedai ryškiai rausvi, susitelkę po vieną ar kelis. Žydi birželio–rugpjūčio mėn. Nužydėjus susiformuoja pailgos, 8–10 mm ilgio sėklų dėžutės. Sėklos labai smulkios, tamsiai rudos. Pajūrinė širdažolė kartais gali būti painiojama su kita tos pačios genties rūšimi – skėtine širdažole. Ši rūšis nuo pajūrinės širdažolės skiriasi pamatiniais kiaušiniškais lapais ir trumpesniu taurelės vamzdeliu.
Pajūrinė širdažolė įeina į pionierinių praardyto drėgno smėlio bendrijų sudėtį tarpkopėse, pajūrio pievelėse, kurios palaipsniui apauga kitais žoliniais augalais. Šviesomėgis augalas, tik labai retais atvejais aptinkamas šiek tiek ūksminėmis sąlygomis. Literatūroje minima, kad seniau Lietuvoje pajūrinė širdažolė buvo aptinkama druskinguose upių slėniuose ir pievose. Rūšis prieraiši šiek tiek druskingam dirvožemiui.
Pajūrinės širdažolės populiacijų dydis nevienodas, vietomis auga gausiai, kitur – pavieniai individai. Kasmet populiacijos dydis tiesiogiai priklauso nuo tų metų klimato sąlygų, kadangi sausesniais metais rūšies sėklos dygsta menkai.
Atvirų, drėgnų smėlynų plotų mažėjimas yra pagrindinis rūšies populiacijos grėsmės veiksnys. Kaip ir daugeliui terofitų, grėsmę kelia buveinių sukcesiniai pokyčiai – drėgnos, atviros smiltpievės užželia, todėl konkurencijos nepakelianti pajūrinė širdažolė ilgainiui išnyksta.
Rūšis paplitusi Centrinėje ir Vakarų Europoje, Vakarų Azijoje. Nors laikoma jūrinio prieraišumo rūšimi, aptinkama ir žemyninėje Europos dalyje. Lietuvoje auga tik vakarinėje dalyje, pajūryje.
This species is distributed only along the coastal part of the country, where it can be found in wet sand meadows and dune slacks. The main threat to the population is habitat overgrowth by other species and a decrease of suitable habitats for the species.
Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.