Nendrinė rupūžė

IUCN įvertinimas

VU A3c

Biologija ir ekologija

40–70 mm ilgio beuodegis varliagyvis; patelės stambesnės už patinus. Oda rauplėta, kūno viršus rusvas, išilgai nugaros vidurio eina balsva ar gelsva šviesi juostelė, nugara ir šonai išmarginti neryškiomis žalsvai rusvomis dėmelėmis ir smulkiomis rusvomis, rausvomis karputėmis. Pilvas šviesus su neryškiomis pikšvomis dėmėmis. Nendrinės rupūžės kojos gana trumpos, todėl jos judėjimas panašesnis į bėgimą. Nendrinės rupūžės aktyvios sutemose, dieną slepiasi užsikasusios į smėlį, tarp akmenų, urveliuose, kitose natūraliose slėptuvėse. Aptinkamos pajūrio buveinėse (kopose ir tarpkopėse), smėlio ir žvyro karjeruose, parkuose, pušynų pakraščiuose, taip pat daržuose, soduose – atvirose, gerai įšylančiose buveinėse netoli nedidelių vandens telkinių. Nendrinų rupūžių nerštas prasideda gegužės mėn. Patelės sekliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose išneršia iki 3000–4000 ikrelių, viena eile, rečiau dviem eilėmis, išsidėsčiusių 1–2 m ilgio ir 4–6 mm pločio kaspinuose. Iš ikrelių išsiritę buožgalviai vandenyje vystosi apie 30–50 parų. Liepos–rugpjūčio mėn. jaunikliai išlipa iš vandens ir pasklinda aplinkinėse teritorijose. Rugsėjo mėn. traukia žiemoti – užsirausia dirvožemyje, slepiasi giliuose urveliuose. Minta įvairiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais.

Populiacijos gausumas

Gausiausios populiacijos stebėtos pajūrio regione ir Kuršių nerijoje, baigtuose eksploatuoti smėlio, žvyro karjeruose. Populiacijos dažnai izoliuotos viena nuo kitos. Vienoje radavietėje gausumas svyruoja nuo kelių šimtų suaugusių individų iki kelių dešimčių.

Grėsmės ir apsauga

Nendrinės rupūžės dažniausiai įsikuria nestabiliose, laikinose buveinėse (karjerai ir pan.), o nerštavietėmis pasirenka gerai įšylančius, bet neilgalaikius vandens telkinius. Pagrindinės grėsmės rūšiai yra tinkamų buveinių praradimas, sausumos buveinių užaugimas ar užsodinimas, nerštaviečių praradimas dėl išdžiūvimo, eutrofikacijos, taršos, taip pat buveinių izoliacija ir suskaidymas, aktyvi ūkinė veikla jose.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje. Šiaurinė arealo riba siekia Pietų Švediją, Estiją, Latviją. Pietinė arealo riba siekia Šveicariją, Šiaurės Austriją, Vengriją, Ukrainą. Lietuva yra šiaurrytinėje rūšies arealo dalyje. Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, sudaro izoliuotas populiacijas tinkamose buveinėse. Dažnesnė Kuršių nerijoje, pajūrio regione, Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje.

Summary

Widespread but not common in Lithuania, this species is generally found on open and unshaded light sandy soils in coastal dunes, pine forest glades, gardens, sand and gravel quarries and xerotermic meadows. The main threats to this species are the loss of specialized habitats due to natural encroachment of scrub and woodland, afforestation, eutrophication of breeding pools and agricultural development, as well as the loss of breeding sites such as temporary pools and sand and gravel quarries.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Balčiauskas ir kt., 1999.