(lot. Pedicularis sylvatica)
Miškinė glindė – dvimetis arba daugiametis augalas. Stiebai keli, žemi (5–15 cm), statūs arba kylantys. Pamatiniai lygiakraščiai lapai sudaro skrotelę, stiebiniai – trumpai kotuoti, plunksniškai susiskaldę. Žiedai retose kekėse, žiedų vainikėliai rožiniai arba šviesiai purpuriniai, jų viršutinė lūpa viršuje pjautuviškai išsilenkusi. Žiedo taurelė, vaisiams išaugus, yra išsipūtusi. Dauginasi sėklomis. Šakninis pusiau parazitas.
Miškinės glindės pakančios vėsesnėms augavietėms, mėgsta rūgščius, oligotrofinius, bet humuso turinčius dirvožemius. Lietuvoje tokiose vietose įprastai formuojasi briedgaurynai ir viržynai. Vieną iš tokių pamiškės briedgaurynų, kartu su stačiąja briedgaure, paprastąja smilga, kvapiąja gardūnyte, miškine sidabražole, kitomis žemažolėmis ir sudaro vienintelė dabar žinoma miškinės glindės populiacija šalyje.
Žinomoje radavietėje miškinės glindės individai pasklidę 40–60 m2 plote, per paskutiniuosius penkerius metus individų skaičius sumažėjo kelis kartus. Buvusių labai gausių augalų populiacijų kitos augavietės Šilalės, Tauragės, Šilutės r. per paskutinįjį dešimtmetį visai sunyko ir individų jose aptikti nebepavyksta.
Ankstesnėse radavietėse rūšis išnyko dėl buveinių struktūros ir sudėties pasikeitimo: nustojus jas ūkiškai naudoti, suvešėjo aukštos ir velėną sudarančios žolės (smiltyninis lendrūnas, kupstinė šluotsmilgė, pelkinė vingiorykštė), susiformavo stora samanų danga, įsiveisė pavėsį sudarantys krūmai ir medžiai. Pavėsis ir prarastos galimybės atsinaujinti (atviros žemės lopinėlių stoka) nulėmė populiacijų sunykimą. Dabartinėje augavietėje pamiškės pieva reguliariai šienaujama, tačiau palankesnis naudojimo režimas būtų ekstensyvus ganymas. Neigiamai paveiktų pievų žolyno sudėties gerinimas, dirvožemio tręšimas ir kalkinimas, sausinimas.
Rūšis paplitusi Vakarų Europoje. Subatlantinė europinė rūšis, kurios radavietės Lietuvoje būtų vienos iš labiausiai į šiaurės rytus nutolusios nuo pagrindinio arealo. Šiuo metu šalyje žinoma tik viena miškinės glindės populiacija Balskuose (Tauragės r.).
Located in the western part of the country, there is one known locality for this species. At this locality, the number of individuals has decreased by several times in the last five years. It is suspected that this is due to the lack of suitable land management – the most suitable would be extensive grazing, but not mowing. In former localities, the species has become extinct due to changes in the structure and composition of habitats.
Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1976.