(lot. Nephroma parile)
Miltuotoji nefroma – lapiškoji kerpė su netaisyklingos formos iki 8 cm skersmens gniužulu (Lietuvoje neužauga didesnė nei 4 cm skersmens). Gniužulo lakštai – 3–5 cm pločio, viršutinė jų pusė pilkai ruda, melsvai rusva, kartais tamsiai ruda. Viršutinėje pusėje visada būna rusvai pilkų grūdelių (soredžių) sankaupų: apskritų – lakštų viduryje ar juostos formos – lakštų pakraščiuose. Apatinė lakštų pusė šviesi, kiek pūkuota. Lakštų kraštai šiek tiek užsirietę į viršų. Panašios išvaizdos gana dažnų plačiosios meškapėdės (Peltigera extenuata) ir tariamosios meškapėdės (Peltigera didactyla) lakštai niekada neturi juostos formos soredžių sankaupų.
Miltuotoji nefroma auga ant apsamanojusių senų lapuočių medžių kamienų, dažniausiai ant pamatinių jų dalių, tik senuose miškuose.
Lietuvoje miltuotosios nefromos populiacija labai negausi, šiais laikais žinomose trijose vietovėse aptikta po vieną individą (substrato vienetą).
Pagrindinės grėsmės yra plynieji miškų kirtimai ir tradicinė miškininkystė, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai.
Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės šiai kerpei išlikti yra tuose miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos.
Rūšis aptinkama nuo Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos arktinės iki temperatinės juostų, šiltesnio klimato juostose aptinkama kalnuose. Baltarusijoje ir Šiaurės Rytų Lenkijoje laikoma išnykusia.
Lietuvoje labai reta, žinomos trys radavietės Biržų, Švenčionių ir Vilniaus r. Viena istorinė radavietė žinoma Vilniaus m. teritorijoje, dabar ten nebeaptinkama.
This species is very rare in Lithuania, at present three sub-populations are known containing one individual (substrate unit) each. A historical population in the area of Vilnius city is no longer found. The species grows on trunks, especially at the bases of old deciduous trees, and is confined to old forests. The main threat to the species is forest logging.
Motiejūnaitė, 2016; Motiejūnaitė et al., 2005, 2008.