Mėlynialapis karklas

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Žemas, 30–80 cm aukščio krūmas su pažeme šliaužiančiu stiebu. Ūgliai rudi, pliki arba vos plaukuoti. Lapai pailgai kiaušiniški arba elipsiški, lygiakraščiai, retai nežymiai dantyti, viršutinė pusė žalia, apatinė – melsvai žalia. Žydi gegužės mėn., sėklos sunoksta birželio mėn. Dauginasi sėklomis ir įsišaknijančiais stiebais. Gana atsparus pažeidimams, nupjauti krūmai nesunkiai atželia. Buveinėse, esant kitų rūšių karklams, neretai kryžminasi ir sudaro hibridus.
Mėlynialapiai karklai paprastai įsikuria tarpinių pelkių ir liūnų, aktyvių aukštapelkių buveinėse, pasitaiko kitokių tipų šlapynėse, pereinamose vietose tarp pelkių ir miškų. Taip pat auga pelkiniuose pušynuose ar beržynuose su gausia kiminų danga.

Populiacijos gausumas

Turimais duomenimis, mėlynialapis karklas Lietuvoje buvo užregistruotas dvidešimt keturiose vietovėse, tačiau dalyje jų rūšis tikėtina yra išnykusi. Žinomose augavietėse augalų gausumas paprastai nedidelis, jose dažniausiai aptinkama pavienių individų arba nedidelių jų grupių iki keliasdešimties augalų. Didesniuose pelkių masyvuose augalai paprastai būna pasklidę nedidelėmis grupėmis beveik visoje teritorijoje. Tik vienoje vietovėje (Trakų r.) suskaičiuojama apie tūkstantį augalų, tačiau pastaruosius keletą metų šioje vietoje stebimas gana staigus augalų nykimas.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė rūšies nykimo priežastis yra tinkamų buveinių plotų mažėjimas dėl to, kad jos apauga kitais krūmais ir aukštaūgėmis žolėmis, ypač nendrėmis. Nendrėmis apaugančiose buveinėse ima kauptis storas nuokritų sluoksnis, kurios pūdamos išskiria didelį kiekį biogeninių medžiagų ir paskatina buveinių eutrofikaciją. Rūšis jautri hidrologinio režimo pokyčiams, todėl svarbu stebėti buveinių vandens lygį, ypač vietovėse, kur tikėtinos bebrų sukeltos patvankos. Augalų gyvybingumą neigiamai veikia lapgraužiai vabzdžiai ir ligos.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Europoje arealas driekiasi beveik per visą Skandinaviją, piečiau apima Centrinę Europą ir Alpių bei Karpatų kalnų regionus ir tęsiasi iki Juodosios jūros, kur daugiausia aptinkamos pavienės izoliuotos populiacijos.
Lietuvoje gana reta rūšis, daugiausia paplitusi pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyse. Kelios pavienės rūšies radavietės žinomos šalies šiaurinėje dalyje, Mažeikių, Akmenės, Šiaulių ir Panevėžio r.

Summary

Quite a rare species, it is mostly distributed in eastern and south-eastern parts of the country and usually occurs in transition mires, active raised bogs and bog woodlands. Most subpopulations consist of small groups of individuals, with only one known subpopulation consisting of more than one thousand individuals. The main threat facing this species is the reduction of suitable habitats because of their overgrowth with shrubs and reeds.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Navasaitis ir kt., 2003; Pogorzelec et al., 2016.