Melsvasis mėlitas

IUCN įvertinimas

VU A2ac

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 10–50 cm aukščio, kupstus sudarantis, žolinis augalas su trumpu, šliaužiančiu šakniastiebiu. Lapai linijiški, viršūnėje susmailėjantys, melsvo atspalvio. Žiedynas trumpas, pailgai kiaušiniškas. Žydi gegužės–birželio mėn. Plinta sėklomis ir vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais. Šviesomėgis augalas.
Lietuvoje rūšis dažniausiai aptinkama drėgname, durpingame arba karbonatų turinčiame, neutralios arba šarminės reakcijos dirvožemyje. Paprastai įsikuria melvenynų, šarmingų žemapelkių, tarpinių pelkių ir liūnų buveinėse, miškapievėse, įvairiose kitokio tipo drėgnose pievose, nors kartais auga ir gana sausose pievose, pušynų pakraščiuose. Aptinkama antropogeninėse buveinėse, pavyzdžiui, melioracijos griovių šlaituose.

Populiacijos gausumas

Atskirose šalyje žinomose rūšies radavietėse augalų gausumas įvairus, tačiau daugumoje jų aptinkama pavienių augalų, pasklidusių nedideliame plote. Žinomos tik kelios radavietės, kuriose aptinkama apie kelis šimtus augalų, pasklidusių didelėje teritorijoje. Turimais duomenimis, Lietuvoje rūšis iš viso buvo užregistruota maždaug šimte vietovių, tačiau dalyje jų melsvasis mėlitas jau išnykęs. Pastaruoju metu daugelyje radaviečių stebimas individų skaičiaus mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė rūšies nykimo priežastis yra tinkamų buveinių plotų mažėjimas dėl jų apaugimo krūmais ir aukštomis žolėmis. Norint palaikyti stabilias ir geros būklės melsvojo mėlito buveines, būtina įgyvendinti gamtotvarkos priemones, kurių metu turėtų būti kertami pertekliniai medeliai ir krūmai, taip pat svarbu reguliariai, bent kas dveji metai, nušienauti žolinius augalus, o susidariusią biomasę pašalinti iš tvarkomų teritorijų. Pelkių buveinėse reikėtų palaikyti optimalų hidrologinį režimą.

Paplitimas

Rūšis paplitusi didelėje Europos dalyje. Arealas apima atlantines Vakarų Europos sritis, šiaurinę Centrinės Europos dalį, Šiaurės Europą, pietuose siekia vakarinę Viduržemio jūros dalį ir Balkanų pusiasalį, o rytuose paplitusi šiaurvakarinėje Rusijos dalyje.
Lietuvoje gana reta, riboto paplitimo rūšis, aptinkama tik vakarinėje ir šiaurvakarinėje šalies dalyse. Viena istorinė, labai nuo pagrindinės paplitimo ribos nutolusi melsvojo mėlito radavietė buvo aprašyta Vilniaus r., tačiau dabar ten nebeaptinkama.

Summary

This is quite a rare species, distributed in the western and north-western parts of the country. It usually occurs on peat soils in wet meadows, alkaline fens and transition mires, but sometimes is found in dry meadows and dry pine forest edges. Most subpopulations are sparse and occupy several square meters. The main reason for species decline is the loss of suitable habitat due to overgrowth with shrubs and tall herbs.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Kuusk, Tabaka, Jankevičienė, 2003; Budzáková et al., 2014.