SRIS

Jean Marc Moingeon Nuotraukos autorius: Jean Marc Moingeon
Pildyti stebėjimo anketą

Melsvakotė stirnabudė

(lot. Lepista personata)

  • Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
  • Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
  • Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
  • Sąrašas: LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 4(I), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Grėsmingos būklės (EN)

IUCN įvertinimas

EN D1


Daugiau informacijos

Biologija ir ekologija

Grybas nedidelis, kepurėlė – 5–10 (15) cm skersmens, augimo pradžioje pusapvalė, vėliau paplokščia ar net įdubusi, paviršius pilkšvai rusvas, rusvai gelsvas, rusvas. Jaunų kepurėlių pakraštėliai užsilenkę į vidų, senų gali būti tiesūs, banguoti. Lakšteliai šviesiai pilki, tankūs, stori, kiek priaugę prie koto. Kotas kietas, išilgai plaušingas, šerpetotas, šviesiai violetinis, kartais gali būti pilkai melsvas, apatinė dalis balta, violetinio atspalvio, 3–8 (10) cm aukščio, 1–3 cm pločio, tvirtai priaugęs prie dirvožemio. Minkštimas baltas ar balsvas, jaunų vaisiakūnių kietas, brandžių minkštas, salsvo, kartais stipraus kvapo, neypatingo skonio. Pažeidus spalvos nekeičia. Auga pavieniui ir grupėmis mišriųjų miškų aikštelėse, žolėtose pamiškėse, pievose, ganyklose, parkuose. Gali sudaryti „raganų ratus.“ Mėgsta lengvus priesmėlio kalkingus dirvožemius ar bent jau ne rūgščius. Humuso saprotrofas.
Nuo lelijinės (Lepista nuda) ir dirvinės (Lepista sordida) stirnabudžių melsvakotė stirnabudė skiriasi tuo, kad violetinis yra tik jos kotas.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje melsvakotės stirnabudės populiacija yra maža, pasiskirsčiusi labai netolygiai. Šiems grybams augti tinkamų vietų yra daugiau nei iki šiol yra žinoma jų augaviečių, todėl ateityje dar gali būti atrasta naujų ir paaiškėti, kad populiacija yra kiek didesnė. Grybų derėjimas stebimas labai nereguliariai, su didokais intervalais tarp stebėjimų. Kartas nuo karto pasitaiko metų, kai grybų dera gausiau nei įprastai, tačiau neaišku ar visose augavietėse.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę kelia neganomųjų ir nešienaujamų pievų užžėlimas mišku ir degradacija dėl oro taršos, tręšimo ir urbanizacijos.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Kiek labiau išplitusi Centrinėje ir Šiaurės Vakarų Europoje. Rytų Europoje reta.
Lietuvoje reta. Žinomos devynios radavietės pietinėje šalies dalyje.

Summary

This species is rare and is known to be found in nine localities. It is a soil saprotroph and grows especially in grassy areas, meadows and pastures, rarely in forests. The main threats are the cessation of grazing and haymaking, reforestation and habitat degradation due to air pollution, fertilization and urbanization.

Informacijos šaltiniai

Urbonas, 1997b.