Mažasis kiras

IUCN įvertinimas

CR A2a; C2a(i)

Biologija ir ekologija

Juoda galva, balti sparnų galai ir tamsi sparnų apačia jį skiria nuo kiek stambesnio rudagalvio kiro. Parskrenda balandžio–gegužės mėn., tačiau dažniausiai tai migruojantys individai. Peri nedidelėmis kolonijomis sekliuose, dažniausiai užpelkėjusiomis pakrantėmis arba turinčiuose kinių vandens telkiniuose, rečiau apsemtose pievose. Linkę perėti greta rudagalvių kirų ar juodųjų žuvėdrų kolonijų. Labai būdingas ne visada paaiškinamas peraviečių nepastovumas. Lizdai kraunami ant plūduriuojančių augalų, kinių pakraščiuose, o salose – ant žemės. Du–tris kiaušinius deda gegužės pabaigoje–birželio pirmojoje pusėje. Peri 22–23 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti po trijų–keturių savaičių. Liepos pabaigoje lizdavietės paliekamos. Minta vikriai ore ar nuo vandens paviršiaus gaudydamas vabzdžius. Traukimo metu masiškai minta gausiai skraidančiais vabzdžiais, lesa planktoną ar mailių. Migracija prasideda jau liepos, bet intensyviausia rugpjūčio mėn. Artimasis migrantas.

Populiacijos gausumas

Per paskutiniuosius trisdešimt metų išnyko daugumoje ankstesnių peraviečių. Nuolatinės veisimosi vietos dabar žinomos Nemuno deltoje (beveik 90 proc. visos populiacijos) ir Vasaknų žuvininkystės tvenkiniuose. Kretuono ežere peri ne nuolat, o kitur aptinkama tik pavienių porų. 2013 m. perinti populiacija vertinta 50–100 porų. Tuo tarpu migracijų (ypač pavasarinės) metu nors trumpam pastebimas daugumoje didesnių vandens telkinių, kur neretai gausus. Vasaros pabaigoje masiškai traukia Baltijos pajūryje.

Grėsmės ir apsauga

Galimai pavojingos grėsmės iki šiol nėra įvardytos. Tačiau akivaizdžiai nepalankus veisimosi buveinių – atvirų salų ar plovų – praradimas dėl užaugimo nendrėmis ar sumedėjusia augmenija. Galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti kanadinių audinių ir varninių paukščių skaičių.

Paplitimas

Rūšies arealas fragmentiškas. Europoje mažasis kiras paplitęs nuo Šiaurės jūros pakrančių, Skandinavijos, Baltijos šalių, iki Kamos upės baseino, pietuose tęsiasi iki Dniepro, Dono aukštupio, Lenkijos. Gyvena Vakarų Sibire ir Šiaurės Kazachijoje, Lenos baseine ir Užbaikalėje. Nors Lietuvoje randamas įvairiose vietose, tačiau retai įsikuria ilgesniam laikui ir yra labai negausus.

Summary

Having declined by 90% since 2001, the population currently consists of 50-100 pairs, 90% of which breed in the Nemunas Delta. The species inhabits water bodies (lakes and fish ponds) with marshy shores and floating structures, as well as grassy lake-islands and sometimes flooded meadows. They frequently form sub-colonies at the periphery of colonies of terns and Larus ridibundus. The reasons for the large annual variations in numbers and breeding sites, as well as negative long-term trend, are poorly understood.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013; Šablevičius, 2014.