Lygiažvynis žaltys

IUCN įvertinimas

VU D2

Biologija ir ekologija

Gyvatė, kurios kūno ilgis siekia 70 cm, labai retai užauga iki 80 cm, patelės paprastai didesnės už patinus. Akys nedidelės, vyzdžiai apvalūs. Kūno spalva gali būti įvairi: paprastai nugarinė kūno dalis yra pilka, gelsvai ar pilkai rusva, kartais rausvai ruda, pilvas pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis ir taškeliais. Patinėliai paprastai būna rusvos spalvos, patelės pilkšvos. Nugaros žvynai lygūs. Išilgai nugaros yra dvi–keturios juostos, sudarytos iš tamsių dėmių. Nuo galvos per kaklo šonus driekiasi dvi tamsios juostelės ar dėmės, viena iš jų eina per akį, juostos susijungia viršugalvyje.
Gyvena sausose, gerai saulės įšildomose vietose: kalvotose miško aikštelėse, pamiškėse, kirtavietėse, sausuose spygliuočių miškuose, pamiškėse, žemyninėse apypelkių kopose, retuose gerai įšylančiuose viržynuose. Lygiažvynis žaltys aktyvus dieną, slepiasi po kelmais, apleistuose smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais ir kitomis priedangomis. Žiemoja slėptuvėse – gilesniuose graužikų urveliuose, ertmėse po medžių šaknimis ir kelmais, po yrančių šakų ar rąstų krūvomis. Žiemovietes palieka kovo–balandžio mėn. Poruojasi gegužės mėn. Pusiau gyvavedys, kiaušiniai vystosi ir beveik visiškai subręsta patelių kūno viduje. Jauniklius veda rugpjūčio mėn.–spalio pradžioje, viena patelė atveda du–penkiolika jauniklių. Subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Daugiausia minta gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais gluodenais, jaunomis gyvatėmis, rečiau smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais.

Populiacijos gausumas

Specialūs lygiažvynio žalčio paplitimo ir populiacijų būklės tyrimai ilgą laiką nebuvo vykdomi. Nors tinkamų buveinių šalyje yra pakankamai, lygiažvynis žaltys nuolat stebimas tik vienoje radavietėje Čepkeliuose.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė yra gyvenamos buveinės pakeitimas: atvirų plotų apželdinimas medžiais, negyvos medienos pašalinimas, dirvožemio suarimas, miško gaisrai, žolės deginimas.

Paplitimas

Rūšies arealas apima didžiąją Europos dalį: nuo pietinės Skandinavijos dalies iki Pietų Graikijos, nuo rytinės Ispanijos ir Portugalijos dalies iki Uralo, taip pat aptinkama Kaukaze, Turkijoje, Irane, Kazachijoje.
Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje. Lietuvoje yra žinomos tik kelios radavietės Čepkeliuose, Rūdninkuose ir Eičių miške.

Summary

A very rare species, currently known in only three localities in the country: Viešvilė, Čepkeliai and Rūdninkai. The species prefers open xerotermic habitats and the main threats are afforestation of open areas, fires in woodland or scrubland, and isolation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Balčiauskas ir kt., 1999.