Liūninė viksva

IUCN įvertinimas

EN B2ab(iii,iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, žolinis, tankius ar retus kerus sudarantis augalas. Stiebai – 15–30 (40) cm aukščio, statūs, šiek tiek ilgesni už lapus. Lapai siauri, 1,5–2 mm pločio, statūs. Žydi gegužės–birželio mėn. Žiedynas trumpas, iki 2 cm ilgio, tankus, sudarytas dažniausiai iš trijų–keturių, retais atvejais penkių–šešių vienodų, apvalių ar pailgai kiaušiniškų, iki 1 cm ilgio ir iki 5 mm skersmens varpučių. Jose žiedų nedaug (6–10). Kuokeliniai žiedai telkiasi varpučių apatinėje dalyje. Vaisiaus dangalai (maišeliai) rudi ar pilkai rudi, abiejose pusėse gysloti, viršuje nusmailėja į trumpą, šiek tiek skeltą, šiurkštokais šonais snapelį. Liūninė viksva dažniausiai auga paežerių liūnuose ir tarpinėse pelkėse, rečiau šaltiniuotose ir šarmingose žemapelkėse. Dirvožemiai durpiniai, nuolat įmirkę, silpnai rūgščios ar neutralios reakcijos, vidutinio derlingumo.

Populiacijos gausumas

Populiacija negausi ir mažėjanti. Nustatyta, kad gausiausioje radavietėje liūninės viksvos išnyko dėl buveinės pokyčių – apaugant nendrėmis. Naujų duomenų apie augalų būklę kitose radavietėse nėra. Remiantis iki 2007 m. surinktais duomenimis, liūninių viksvų buvo negausu ir jos užėmė nedidelius plotus: augalų skaičius dažniausiai nesiekė 50 individų, plotai – nuo kelių iki keliasdešimties kvadratinių metrų.

Grėsmės ir apsauga

Liūninė viksva yra jautri augaviečių hidrologinių ir trofinių sąlygų pokyčiams. Ją neigiamai veikia buveinių sausinimas, tarša azotinėmis medžiagomis bei išsklaidytoji paviršinių vandenų tarša dėl žemės ūkio ir miškininkystės veiklos. Neigiamos įtakos turi ir šių veiksnių skatinama buveinių sukcesija. Praeityje liūninė viksva buvo naikinama tarpines pelkes paverčiant dirbamąja žeme.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje.
Lietuvoje liūninė viksva yra reta, rasta Anykščių, Ignalinos, Lazdijų, Plungės, Šalčininkų, Šiaulių, Šilutės, Švenčionių, Telšių, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų r. Daugiau radaviečių telkiasi Švenčionių ir Zarasų r.

Summary

This species is rare in Lithuania. While localities are scattered across the country, populations are not abundant and the number of the individuals per locality does not reach 50. The populations occupy very small areas, generally less than 100 m2. The number of the localities is declining due to hydrological and trophic changes to the habitats, as well as subsequent succession of the habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Balevičienė, Gudžinskas, Sinkevičienė, 2000.