(lot. Betula humilis)
Iki 3 m aukščio vasaržalis krūmas kylančiomis šakomis, tamsiai ruda, lygia, žieve (jaunų ūglių žievė karpota ir retai plaukuota). Pumpurai pražanginiai. Lapai iki 3,5 cm ilgio, su keturiomis–šešiomis poromis gyslų, kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški, kartais beveik apskriti, ilgis viršija plotį, viršūnėlė beveik apvali ar bukai nusmailėjusi. Lapkotis nesiekia 1 cm ilgio. Lapų kraštai pjūkliškai dantyti, pamatas apskritas. Viršutinė lapalakščio pusė tamsesnė, apatinė šviesesnė. Žiedai susitelkę stačiuose vyriškuosiuose (kuokeliniuose) ir moteriškuosiuose (piesteliniuose) žirginiuose. Vyriškieji žirginiai ilgesni už moteriškuosius, jie susiformuoja vasaros pabaigoje ir žiemoja, tankiai susiglaudus dengiamiesiems žvyneliams. Pavasarį žirginiai pradeda augti, dengiamieji žvyneliai prasiskleidžia, žirginiai pailgėja. Moteriškieji žirginiai siekia 0,5–1,5 cm ilgio. Žydi skleidžiantis lapams. Apdulkina vėjas. Vaisiai – maži, ovalūs riešutėliai su dviem sparneliais, du–tris kartus siauresniais, bet neilgesniais už riešutėlį.
Platina vėjas ir polaidžio vanduo. Pusiau šviesomėgis. Įsikuria vidutiniškai rūgščiuose, nuo neturtingų azoto iki vidutinio turtingumo, šlapiuose, su deguonies stygiumi pelkiniuose dirvožemiuose. Palankiomis sąlygomis sudaro sąžalynus. Dažniausiai auga tarpinio tipo pelkėse, pelkėtuose upių ir ežerų pakrančių ar apypelkių miškuose. Tačiau yra rastas ir aukštapelkėse, žemapelkėse, durpingose pievose ar numelioruotose šlapžemėse.
Populiacijos įvairaus gausumo – nuo pavienių augalų iki įvairaus dydžio grupių ir sąžalynų. Sudaro vienarūšius sąžalynus arba su karklais.
Pagrindinės grėsmės yra augaviečių ekologinių sąlygų pokyčiai dėl klimato šiltėjimo, augaviečių sunaikinimas dėl pelkių sausinimo, durpių kasimo.
Rūšis paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje (iki Alpių prieškalnių, Karpatų) ir Pietvakarių Sibire tundroje, aukštapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, pelkėtose vietovėse, esančiose lygumose ir kalnuose. Dažniausiai sudaro sąžalynus.
Lietuvoje liekninis beržas aptinkamas daugumoje rajonų, tačiau daugiausia radaviečių yra rytinėje dalyje.
This species occurs in many districts of Lithuania, but it is more frequent in the eastern part of the country. The populations vary in size from solitary individuals to small groups or thickets. The main threats it faces are the drying up of bogs, peat digging and climatic warming.
Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1961; Navasaitis ir kt., 2003.