Lieknasis švylys

IUCN įvertinimas

VU B2ab(iii,iv,v)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, žolinis augalas, sudarantis retus kerus. Šakniastiebis su iki 15 cm ilgio palaipomis. Stiebas bukai tribriaunis, liaunas, status ar išlinkęs, lygus, 10–70 cm aukščio. Visos lapų makštys su lapalakščiais, neišsipūtusios, apatinės rudos ar švelniai rausvos, viršutinės raudonai rudos. Lapalakščiai šiurkščiais kraštais, bukomis viršūnėmis. Apatiniai lapalakščiai dažniausiai perpus trumpesni už stiebus, viršutiniai visi ar bent jau didžioji jų ilgio dalis – tribriauniai, iki 5 cm ilgio. Žiedyną sudaro dvi–penkios varputės, kurių dalis yra kotuotos. Koteliai – iki 5 cm ilgio, liauni, tankiai apaugę trumpais, šiurkščiais plaukeliais. Žydi gegužės–birželio mėn. Vaisiai bukai tribriauniai, su skristukais, kurių plaukelių ilgis siekia iki 2,5 cm. Dažniausiai auga tarpinėse pelkėse ir liūnuose, pasitaiko retuose mezotrofiniuose raistuose, šarmingose ir šaltiniuotose žemapelkėse. Dirvožemiai įmirkę, neturtingi maisto medžiagų, silpnai rūgščios, rečiau neutralios reakcijos, durpiniai.

Populiacijos gausumas

Yra radaviečių, kuriose individų skaičius siekia kelis tūkstančius. Tačiau daugelyje vietovių augalų skaičius yra nedidelis – nuo pavienių iki kelių dešimčių augalų.

Grėsmės ir apsauga

Lieknasis švylys yra jautrus hidrologinių ir trofinių sąlygų pokyčiams. Tačiau nyksta ne tik tiesiogiai dėl sausinimo ir maisto medžiagų pagausėjimo, bet ir dėl pažeistų pelkių apaugimo krūmais ir nendrėmis bei kitais aukštaūgiais augalais. Nepažeistose augavietėse nyksta dėl natūralios augalijos sukcesijos. Dalis istorinių radaviečių yra sunaikintos kasant durpes.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus piečiausius jos regionus, Šiaurės Vakarų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje lieknasis švylys aptinkamas įvairiose šalies dalyse, bet dauguma radaviečių telkiasi Aukštaičių, Pietų Lietuvos, Žemaičių aukštumose, Rytų ir Vakarų Žemaičių bei Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštėse bei Pietryčių lygumoje.

Summary

Despite being abundant in the largest wetlands in Lithuania, this species does not have a large population in the country. At most localities, the number of individuals is low, ranging from single to several dozen plants. The number of the localities and plants is declining due to draining and eutrophication of the habitats, overgrowing of the mires with shrubs and reed and natural succession. In several localities, the species has become extinct due to peat extraction.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963.