Kvapioji dirvuolė

IUCN įvertinimas

VU A2c

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 50–150 cm aukščio, žolinis augalas. Stiebas status, viršūnėje šakotas, briaunotas, apaugęs smulkiais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš kelių, pailgai kiaušiniškų, dantytų lapelių. Žiedynas – iki 45 cm ilgio, žiedai gana stambūs, geltoni. Žydi birželio–liepos mėn. Dauginasi sėklomis, kurias platina gyvūnai, taip pat vegetatyviniu būdu šakniastiebiais.
Kvapioji dirvuolė paprastai auga sausose, rūšių gausiose pamiškių pievose, miškų aikštelėse, retuose lapuočių ir spygliuočių miškuose, upių pakrančių šlaitų pievose. Kartais įsikuria antropogeninės kilmės buveinėse – ant miškų keliukų ir jų pakraščiuose, miškų kirtavietėse, ant kvartalinių linijų, melioracijos griovių šlaituose, po elektros perdavimo linijomis. Dažniausiai auga atvirose, gerai apšviestose buveinėse, nors aptinkama ir gana ūksmingose vietose.

Populiacijos gausumas

Rūšies subpopuliacijos paprastai negausios, sudarytos iš pavienių individų arba nedidelių jų grupių. Per paskutiniuosius dešimtmečius daugelyje radaviečių stebimas nuolatinis individų skaičiaus mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė rūšiai kyla dėl natūralių buveinių būklės blogėjimo, daugiausia dėl jų apaugimo medžiais ir krūmais. Rūšis taip pat nyksta dėl buveinių transformacijos – pievas verčiant dirbamais laukais, vykdant plynuosius miškų kirtimus. Tiek pievų, tiek miškų buveinėse grėsmę kelia invazinės rūšys, ypač gausialapis lubinas, kuris sudaro tankius sąžalynus ir iš buveinių išstumia kvapiąsias dirvuoles. Norint pagerinti buveinių būklę, pievas reikėtų reguliariai šienauti, neleidžiant joms apaugti krūmais ir aukštaūgiais žoliniais augalais. Miškų buveinėse reikėtų palaikyti optimalų medžių ir krūmų ardų projekcinį padengimą, taip suformuojant rūšiai palankias apšvietimo sąlygas. Ir pievų, ir miškų buveinėse galimas ekstensyvus ganymas.

Paplitimas

Vidutinio klimato europinė rūšis, paplitusi Vakarų, Centrinėje ir Pietų Europoje.
Lietuvoje kvapioji dirvuolė laikoma pietų kraštams prieraišia rūšimi. Gana reta, daugiausia radaviečių telkiasi šalies pietvakarinėje dalyje, Lazdijų, Vilkaviškio ir Alytaus r. Druskininkų, Kalvarijos ir Marijampolės sav. Kitur labai reta, žinomos tik kelios pavienės subpopuliacijos.

Summary

A rather rare species, mostly distributed in the south-western part of the country. It usually occurs in dry, species-rich forest edge meadows, sparse woodlands and valley slopes. It also occurs along forest tracks, along the edges of ditches and under electric power lines. Most subpopulations are small, composed of solitary individuals or small groups. The main threat is the loss of suitable habitats due to overgrowth of shrubs and tall nitrophilous herbs.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1971; Kuusk, Tabaka, Jankevičienė, 1996.