Kurapkinis storplutis

IUCN įvertinimas

EN C2a(i)

Biologija ir ekologija

Grybo vaisiakūniai plačiai, kartais net iki metro ilgio, išsiplėtę, tvirtai priaugę prie substrato, 1–5 mm storio. Pradžioje išauga paskiri apvalūs kauburėliai, kurie augdami susiliečia ir sudaro giliai sutrūkinėjusias beveik lygias pilkos, gelsvos ar pilkai rudos spalvos plokšteles. Grybo konsistencija sausa ir kieta. Mozaiką primenanti grybo išvaizda išskiria jį iš kitų panašios spalvos plutpintinių grybų rūšių.
Storosios plutpintės vaisiakūniai daugiamečiai, išauga ant senų stambių ąžuolų bežievių kamienų, šakų stuobrių ir virtuolių plačialapių ir mišriuosiuose su ąžuolais miškuose ar ant pavienių ąžuolų kultūriniame kraštovaizdyje. Jie formuojasi kelerius metus vis augdami ir plėsdamiesi, pasiekdami daugiau nei metro ilgį. Grybas yra medienos ardytojas, saprotrofas, suformuojantis medienoje specifinį korozinio tipo puvinį, pagal kurį galima nuspėti, ar yra grybas.

Populiacijos gausumas

Gerai pastebima ir atpažįstama rūšis, tad manoma, kad didžioji dauguma radaviečių yra žinomos. Tinkamose radavietėse kurapkinių storplučių auga negausiai, po vieną–tris unikalius genetinius individus. Po 2007 m. registruotas panašus skaičius radaviečių, bet numatomas mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga

Grybas prieraišus specifiniam ilgą laiką besiformuojančiam substratui. Senų drevėtų bežievių ąžuolų mažėjimas, ypač iš kultūrinio kraštovaizdžio, didžiausia grėsmė kurapkinio storplučio išlikimui. Seni ąžuolynai ar pavieniai seni ąžuolai kitose buveinėse turi būti palikti, nes grybui labai svarbu, kad nuolat atsinaujintų tik per ilgą laiką susiformuojantis substratas. Tad išsaugoti potencialiai grybui tinkamus medžius buveinėse taip pat svarbi apsaugos priemonė.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, bet gana reta. Randama Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Australijoje.
Lietuvoje žinoma apie šimtą radaviečių, daugiausia šiaurinėje, centrinėje ir pietrytinėje dalyse.

Summary

This species is known to be found in about one hundred localities in northern, southern and central Lithuania. The species is eye-catching and probably quite well-mapped. The fungus grows on the stems, stumps and dry barkless branches of old oaks. The species is threatened by the felling of host trees and suitable host trees, especially in urban environments.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Mazelaitis, 1976; Andersson et al., 2005.