SRIS

Reda Iršėnaitė Nuotraukos autorius: Reda Iršėnaitė
Pildyti stebėjimo anketą

Kuokštinė grifolė

(lot. Grifola frondosa)

  • Karalystė: Grybai (lot. Fungi)
  • Tipas: Papėdgrybūnai (lot. Basidiomycota)
  • Klasė: Papėdgrybiai (lot. Basidiomycetes)
  • Sinonimai: Kuokštinė grifola, Kuokštinis sėdis
  • Sąrašas: Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (1992) - 1(E), LR saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (aktualus), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2007) - 3(R), Lietuvos raudonosios knygos sąrašas (2021) - Grėsmingos būklės (EN)

IUCN įvertinimas

EN C2a(i)


Daugiau informacijos

Biologija ir ekologija

Grybas stambus, iki 40 cm skersmens, sudarytas iš centrinio trumpo koto ir nuo jo atsišakojusių daugybės plokščių šoninių šakelių, kurios baigiasi vėduoklės pavidalo plokščiomis 4–10 cm skersmens kepurėlėmis. Jų paviršius nelygus, koncentriškai raukšlėtas, šiurkštus, jaunesnių tamsiai pilkai rudas, senesnių pilkas. Kepurėlių apačia su baltomis poromis, kurios apauga ir kotą. Vaisiakūniai mėsingi, malonaus kvapo, išdžiūvę – kieti ir trapūs. Panašios šakotosios skylėtbudės (Polyporus umbellatus) šviesesnės spalvos pavienės kepurėlės su centriniu kotu išauga anksčiau nei kuokštinės grifolės. Vaisiakūniai vienmečiai, išauga rudenį. Kuokštinė grifolė yra medienos ardytojas, saprotrofas, augantis ant senų ąžuolų šaknų ir ardantis negyvas medžio dalis – šerdį ar nudžiūvusias šaknis. Auga senuose plačialapių ir mišriuosiuose miškuose, mėgsta gana atviras saulėtas buveines: pavienius ąžuolus miškapievėse, parkuose, pakelėse.

Populiacijos gausumas

Populiacijos neblogai ištirtos, nes grybas gerai pastebimas ir atpažįstamas. Didesnėse tinkamose buveinėse kuokštinė grifolė išaugina po kelis ar keliolika vaisiakūnių, kitur – po vieną arba du vaisiakūnius. Gausiausios populiacijos Dūkštų, Kauno ąžuolynuose ir Plungės r.

Grėsmės ir apsauga

Seni pavieniai ąžuolai ar seni ąžuolynai yra grybui tinkama buveinė. Didžiausia grėsmė, kai grybo augavietėje nelieka senų ir priaugančių potencialiai tinkamų ąžuolų. Tinkamai buveinei susiformuoti reikia daug laiko ir nuolat atsinaujinančio substrato. Palikti tokius ąžuolus, ypač pavienius kultūriniame kraštovaizdyje, ir išsaugoti potencialiai tinkamus ąžuolus grybo augavietėje – pagrindinės apsaugos priemonės.

Paplitimas

Rūšis paplitusi visoje Europoje, bet reta. Randama šiaurvakarinėje Amerikos dalyje, Kinijoje, Japonijoje ir Australijoje. Lietuvoje žinoma apie 60 radaviečių, dažnesnė vakarinėje, centrinėje ir rytinėje šalies dalyse.

Summary

This species is considered to be well-mapped and is known to be found in 60 localities. Most localities are in western, eastern and central Lithuania. The fungus prefers old oaks in forests in rather open sun-exposed localities. A major threat is the decline of old oaks in forests, especially in cultural landscapes.

Informacijos šaltiniai

Gricius, Matelis, 1996.