Kopinė smiltvapsvė

IUCN įvertinimas

EN 2ab(iii)

Biologija ir ekologija

Ši smiltvapsvė panaši į dažną Lietuvoje šeriuotąją smiltvapsvę (Podalonia hirsuta), tačiau smulkesnė, apaugusi šviesesniais plaukeliais. Rūšis pasižymi nedideliu vislumu, todėl populiacijos lėtai atsikuria. Lietuvoje suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Patelė po susiporavimo medžioja drugių vikšrus: gėluonimi paralyžiavusi vikšrą, jį nutempia į smėlyje išraustą lizdą ir padarytą lizdą, kuriame ant grobio padeda kiaušinį. Užkasusi urvelį, smiltvapsvė tęsia medžioklę ir rausia naujus lizdus. Po poros dienų lizde iš kiaušinio išsiritusi lerva maždaug per savaitę vikšrą suėda ir susuka kokoną, kuriame žiemoja. Pavasarį virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita vapsva. Suaugėliai minta nektaru.
Stenotopinė rūšis. Lietuvoje jai būdingos buveinės yra kopų sukcesijos vėlyvoji baltųjų kopų ir ankstyvoji pilkųjų kopų stadijos. Be jų, gyvena žemyninių kopų nesusivėrusiose smiltpievėse, jei jose yra atviro smėlio plotų. Tokios buveinės taip pat natūraliai susikuria pušynų gaisravietėse ir erozijos ardomuose žemyninių kopų šlaituose; tinkamos antropogeninės kilmės buveinės susiformuoja naudojamuose kariniuose poligonuose.

Populiacijos gausumas

Populiacijos gausumo pokyčiai nėra ištirti. Tinkamose buveinėse skraidant suaugėliams buvo stebima nuo vieno iki penkių individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai – natūralios pajūrio kopų sukcesijos sutrikdymas, smiltpievių apsodinimas medžiais žemyninėse kopose, taip pat vakarų taigai ir kerpiniams pušynams būdingų natūralių miško gaisrų, kaip pagrindinio nesusivėrusias smiltpieves formuojančio gamtinio veiksnio, stoka.
Rūšies apsaugai Lietuvoje būtina pajūryje neapsodinti medžiais atvirų vietų, kuriose potencialiai formuotųsi naujos pustomos kopos, o žemyninių kopų kraštovaizdyje neapsodinti gaisraviečių, kuriose galėtų susiformuoti rūšiai tinkamos nesusivėrusių smiltpievių buveinės.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikos stepėse iki Altajaus kalnų rytuose. Vakarų Europoje aptinkama palei Atlanto vandenyno, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantes, taip pat Centrinėje Europoje; šiaurėje arealas siekia Pietų Švediją ir Estiją.
Lietuvoje gyvena Kuršių nerijoje (Nidos apyl. ir Naglių rezervatas) bei žemyninėje pajūrio dalyje (Nemirseta, Šaipiai, Šventoji), taip pat aptikta Jonavos (Gaižiūnų karinis poligonas) ir Šalčininkų (Rūdninkų karinis poligonas) r.

Summary

In Lithuania, this species inhabits grey dunes of the Curonian spit and the continental Baltic Sea coast, as well as in sandy habitats with open Corynephorus grasslands in military training areas in Jonava and Šalčininkai districts. The main threat is habitat loss due to afforestation and lack of disturbance that provides the early-successional habitats for this species, particularly the lack and suppression of pine forest wildfires.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Budrys, 1992.