(lot. Cephalanthera longifolia)
Daugiametis, iki 60 cm aukščio, žolinis augalas su gulsčiu šakniastiebiu. Stiebas status, plikas, lapuotas. Lapai stambūs, lancetiški, ryškiai gysloti. Žiedai balti, po du–dvidešimt susitelkę į apyretį žiedyną. Žydi gegužės ar birželio mėn., žydėjimas tęsiasi vieną–dvi savaites. Žiedai nektaro neišskiria, todėl apdulkinama tik dalis jų. Vaisius – dėžutė, kurioje rudenį subręsta apie 6000 smulkių sėklų. Sėklas išplatina vėjas, tačiau joms sudygti būtina mikorizė, kuri išlieka per visą augalo gyvenimą. Auga lėtai, pirmąsyk pražysta senesni nei dešimt metų individai.
Pagal ekologinius poreikius pusiau ūksminis, vidutiniškai šilumamėgis augalas. Aptinkamas vidutiniškai drėgnuose, laidžiuose vandeniui ir orui, vidutinio derlingumo, nuo silpnai rūgščių iki silpnai šarminių dirvožemių. Jam palankiausios sąlygos – miško aikštelės, retmės, miško pakraščiai su menka žolių danga, kadangi nepakantus kitų žolinių augalų konkurencijai. Esant nepalankioms sąlygoms, pereina į antrinę ramybės būseną ir gali net kelerius metus neišleisti ūglių. Lietuvoje aptinkamas retuose mišriuosiuose miškuose ir tų miškų pamiškėse. Medžių arduose vyrauja paprastosios pušys, paprastosios eglės, karpotieji beržai, pasitaiko plačialapių medžių.
Antžeminės dalies populiacijos gausumas smarkiai svyruoja ir, žinant augalų sugebėjimą net kelerius metus neišleisti ūglių, sunku spręsti apie jos tikrąjį dydį. Pastaruosius kelerius metus gausiausia buvo Poškonių populiacija – apie 250 individų. Dieveniškių populiacijoje prieš dešimtmetį buvo apie šimtą individų, o prieš kelerius metus registruoti tik devyni. Panerių miške vietoje anksčiau stebėtos itin gausios populiacijos dabar registruojama tik pavienių individų.
Pagrindiniai grėsmės veiksniai – plynieji miškų kirtimai, natūrali bendrijų kaita, kai sutankėja žolių danga, suveši krūmai, medžiai, kurie per daug užpavėsina augavietę.
Norint išsaugoti populiacijas, būtina praretinti medyną, ypač jaunas eglaites.
Rūšis paplitusi Europoje, Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje, kalnuose į rytus – iki Himalajų. Per Lietuvą eina šiaurrytinė arealo riba.
Lietuvoje kardalapio garbenio populiacijos aptinkamos pietrytinėje dalyje (Šalčininkų, Trakų, Vilniaus r.).
The north-eastern edge of the distribution range of this species crosses the territory of Lithuania and all known populations are in the south-east of the country. It occurs in mixed open woodland and on the edges of these forests. The largest population consists of about 250 individuals. The main threats are clear cuttings of forests and natural changes of habitat, including the encroachment of the canopy and of shrub and herb layers.
Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Gudžinskas, Ryla, 2006; Baranauskas ir kt., 2015.