Kalninė cikada

IUCN įvertinimas

EN B1ab(ii,iii)+2ab(ii,iii)

Biologija ir ekologija

Tai vienintelė giedančiųjų cikadų rūšis ir stambiausias cikadinių atstovas Lietuvoje. Kūnas – apie 20 mm dydžio, juodas, tik pilvelio narelių galiniuose kraštuose yra siauras geltonas apvadas, sparnai permatomi, plėviniai, kojos geltonos su juodu raštu. Šilumamėgė rūšis, gyvenanti pietinės ekspozicijos upių slėniuose ir kalvų šlaituose, kur auga pavieniai lapuočiai medžiai ar krūmai, pamiškėse. Suaugę vabzdžiai pasirodo gegužės antrojoje pusėje–birželio pradžioje ir gyvena dvi–tris savaites. Skraido tik karštomis saulėtomis dienomis. Patelės kiaušinius deda ant įvairių medžių kamienų, išsiritusios lervos kamienu šliaužia žemyn ir įsirausia į žemę, kur vystosi 4–8 metus, misdamos žolinių ir sumedėjusių augalų – melsvųjų melvenių, didžialapių šakių, šermukšnių, karpotųjų beržų, drebulių, baltalksnių, paprastųjų klevų – šaknimis.

Populiacijos gausumas

Gausumas nėra įvertintas, rūšis Lietuvoje reta, paplitimą riboja buveinių trūkumas. Tinkamose buveinėse gyvena izoliuotos populiacijos. Visos žinomos populiacijos yra Nemuno ir jo intakų – Jiesios, Nevėžio ir Dubysos – pietinės ekspozicios šlaituose.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių užaugimas mišku. Rūšies apsaugai reikia rūšies gyvenamose vietose stabdyti sukcesinius procesus, formuoti atviras buveines šalinant dalį medžių ir krūmų.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, Britų salose, taip pat pietinėje Šiaurės Europos dalyje. Šiaurėje arealo riba eina per Estiją, Suomiją ir Švediją.

Summary

An insufficiently studied thermophilic species that occurs on river slopes with a southern exposure overgrown with single trees and shrubs. Only seven isolated populations are known in Lithuania. The main threat to this species is successional overgrowth of habitats by vegetation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ferenca, 1996; Ivinskis ir kt., 2000, 2004; Švitra, 2007.