Kalninė arnika

IUCN įvertinimas

VU B2ab(ii,iv,v)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, žolinis, šakniastiebinis augalas, kurio šakniastiebis apaugęs plonomis šaknimis ir driekiasi lygiagrečiai dirvos paviršiui. Stiebas mažai šakotas, retai lapuotas, apaugęs paprastais ir liaukiniais plaukeliais, išauga 30–70 cm aukščio. Lapai lygiakraščiai, stiebiniai – pailgai kiaušiniški, poriniai sudaro vieną–tris poras. Pamatiniai lapai plačiai kiaušiniški, išauga skrotelėse po keturis–dešimt. Žiedai geltoni, susitelkę graižuose, kurie po vieną išauga stiebo ir šoninių šakų viršūnėse. Žydi birželio–rugpjūčio mėn., vaisiai subręsta rugpjūtį.
Pagal ekologinius poreikius vidutiniškai šilumamėgis, labai šviesomėgis augalas, geriausiai augantis visiškai apšviestoje vietoje. Įsikuria vidutinio drėgnumo rūgščiuose, azoto neturtinguose dirvožemiuose. Lietuvoje šios rūšies augalų aptinkama vidutinio drėgnumo ir sausų, rūgščių, nederlingų dirvožemių bendrijose: retuose šviesiuose pušynuose ar beržynuose, miško aikštelėse, pamiškėse arba briedgaurynuose.

Populiacijos gausumas

Populiacijos labai įvairios, aptinkama nuo pavienių individų iki įvairaus dydžio grupių, didžiausios užima keletą dešimčių kvadratinių metrų. Atviruose plotuose, esant pilnam apšvietimui, susidaro didesnės grupės. Miške, paprastai, aptinkamos pasklidusios po keletą individų. Kuo miškas tankesnis, tuo mažesnės grupelės.

Grėsmės ir apsauga

Augalai sunyksta dėl miškų kirtimo, pievų suarimo, kuomet mechaniškai yra sunaikinamos jų augavietės ir jie patys. Didelė grėsmė yra augaviečių užtamsinimas, kuris įvyksta sutankėjus miško bendrijoms, pievoms užželiant krūmais ar medžiais. Nustojus šienauti pievas ar jose ganyti, kalninėms arnikoms kyla grėsmė neatlaikyti suvešėjusių kitų augalų konkurencijos. Vaistinei žaliavai renkant jų žiedynus, ribojama galimybė plisti sėkloms.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europos kalnuose: Alpėse, Šiaurės Balkanuose, Pirėnuose, Karpatuose, Pietų Skandinavijos kalnuose, Rytų Europos lygumose.
Lietuvoje ji laikoma reliktine kalnine rūšimi. Lietuvoje prie savo šiaurvakarinės paplitimo ribos aptinkama pietrytinėje dalyje. Labiausiai į šiaurės rytus nutolusios pavienės radavietės Utenos, Ignalinos r., į vakarus – Kaišiadorių r., Kazlų Rūdos sav. Švenčionių, Molėtų, Širvintų, Prienų, Alytaus r. ir Vilniaus r. šiaurinėje dalyje žinomos tik pavienės radavietės, gausiau aptinkama tik įpiečiau šių rajonų.

Summary

Occurring in south-eastern Lithuania, this species inhabits dry and middle dry, acid soils in pine and birch forests, forest openings and edges and meadows. The populations are variable, ranging from solitary individuals to groups. The main threats are forest cuttings, ploughing of meadows, bush and tree overgrowth and discontinued grazing and haymaking in meadows and forests.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963, Natkevičaitė-Ivanauskienė, Jankevičienė, Lekavičius, 1980.