Kalkiamėgė dygiabudė

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii)+2ab(iii); D1

Biologija ir ekologija

Grybas stambus, kepurėlė – 3–7 cm skersmens, pusiau apvali, o visiškai išaugusi plokščia, tamsiai pilkšvai ruda. Kepurėlės paviršius padengtas 1–4 mm ilgio stačiais nenukrintančiais plaušingais žvyneliais. Kepurėlės centre jie tankiai suaugę, piramidės formos, o pakraščiuose plokštesni. Lakšteliai tankūs, balti ar šviesiai rusvos spalvos. Kotas – 3–8 cm ilgio ir apie 1 cm storio, nežymiai į apačią storėjantis, su plaušingu žiedu. Virš žiedo kotas balkšvas ar rusvas, vilnotas, žemiau tankiai apaugęs plaušingais kepurėlės spalvos žvyneliais. Grybas yra nemalonaus dirvos ar gumos kvapo. Tose pat augavietėse randama panaši juodažvynė žvynabudėlė (Lepiota hystrix) turi rudus taškelius koto viršutinėje dalyje ir jos kvapas primena kačių šlapimą. Dažnesnės ir plačiau paplitusios dygiažvynės žvynabudėlės (L. echinaceae) kepurėlės žvyneliai raudonai rudi, trumpesni ir lengvai nusitrinantys.
Vaisiakūniai vienmečiai, išauga pavieniui ar grupėmis rudenį lapuočių (klevų, liepų, guobų, juodalksnių) miškuose. Mėgsta drėgną, šaltiniuotą, maisto medžiagų turtingą ir kalkingą dirvožemį. Grybas yra miško paklotės ir humuso ardytojas, saprotrofas.

Populiacijos gausumas

Kalkiamėgės dygiabudės populiacijos fragmentiškos, susitelkusios pietrytiniame regione, nedidelio ploto buveinėse. Žinomos tik iš pastarųjų metų radaviečių, kurių gausiausia Vilniaus r. Neries upės šlaite. Joje nustatyta apie du–tris genetinius individus, išauginusius grupėmis po kelis vaisiakūnius. Tik po vieną–du vaisiakūnius rasta Trakų r.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę grybui kelia medžių kirtimas buveinėse ar dirvožemio suardymas jose vykdant retinimus. Drėgnas, šaltiniuotas šlaitų buveinių dirvožemis yra jautrus mechaniniam poveikiui, ir jo suardymas sunaikintų grybieną. Buveinių užaugimas eglėmis taip pat turėtų neigiamą poveikį kalkiamėgiam grybui. Apsaugos priemonė – nevykdyti jokios ūkinės veiklos grybui tinkamose buveinėse.

Paplitimas

Rūšis daugiausia paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, rasta Švedijoje ir Danijoje, bet visose šalyse reta. Rasta Japonijoje.
Lietuvoje labai reta, rasta septyniose vietose Pietryčių Lietuvoje. Pirmą kartą rasta Vilniaus r. 2015 m.

Summary

This species is very rare, known to be found in seven recent localities in south-eastern Lithuania. It grows in wet deciduous forests on slopes and prefers calcareous soil. The population is rather fragmented in small pockets of habitat. Major threats to the fungus arise from tree felling and the changing of vegetation structure in their habitats.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Urbonas, 1999.