Juosvavarpis pašiaušėlis

IUCN įvertinimas

VU D2

Biologija ir ekologija

Daugiametis, aukštaūgis (50–150 cm), ilgus šakniastiebius turintis augalas. Žiedynas cilindro formos, pilkšvai žalias, žydėjimo pabaigoje pajuosta, varpažvyniai viršūnėje prasiskėtę ir vienas nuo kito atsilenkę. Akuotas išaugęs žiedažvynio nugarėlėje maždaug ties viduriu, tiesus arba laužtinis. Žydi gegužės–birželio mėn., dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Laikomas geru pašariniu augalu. Gali augti drėgnose ir pelkėtose pievose, pagrioviuose, šlapiuose paupiuose ir paežerėse. Silpnas halofitas, todėl gali būti aptiktas pajūrio drėgnose pievose.

Populiacijos gausumas

Žinomoje radavietėje buveinė (vingiorykštynų ir pašiaušėlynų fragmentai) užima maždaug du arus, kurioje juosvavarpis pašiaušėlis auga padrikais ploteliais. Populiacijos būklė jau dešimtmetis kaip nesikeičia: pievoje ganoma, populiacijos būklė patenkinama.

Grėsmės ir apsauga

Grėsmės nėra įvertintos. Būtina naujų radaviečių paieška ir populiacijų būklės tikslinimas.

Paplitimas

Natūralus rūšies arealas apima beveik visą Europą, dalį Vakarų Azijos ir Šiaurės Afriką, juosvavarpis pašiaušėlis introdukuotas arba užneštinis daugelyje kitų netropinių regionų. Lietuvoje ilgą laiką nurodomos dvi radavietės (Vilnelės sl. Vilniaus apyl. ir Šiaulių apyl.), tačiau jose surinktų herbariumo pavyzdžių priskyrimas Alopecurus arundinaceus rūšiai abejotinas. Nuo 2005 m. žinoma augavietė Pakruojo r. Kruojos upelio sl.

Summary

Only one locality in northern Lithuania is known, a wet meadow that is still used as a pasture. The population is small, but is stable.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963.