(lot. Paraleucobryum longifolium)
Žalioji samana. Stiebas – iki 5 cm aukščio. Lapai iš kiaušiniško pagrindo, pamažu nusmailėję į ilgą vamzdeliu susisukusią viršūnę, smarkiai pjautuviškai lenkti. Dvinamės samanos. Dažniausiai be sporogonų. Išoriškai panaši į dvyndantę (Dicranum). Nuo jų atpažįstama pagal labai plačią, užimančią didesniąją lapo pagrindo dalį, gyslą. Auga tamsiai žaliomis vejomis ant nekalkingų akmenų ir uolienų. Ūksmamėgė samana. Dažniausiai aptinkama plačialapių ar mišriuosiuose miškuose.
Nors ilgalapė sukutė žinoma daugiau nei dvidešimtyje radaviečių, jos populiacijos labai mažos, paplitimo vietovės gali būti aptinkamos tik ant pavienių akmenų. Gausiau aptinkama Marijampolės sav., Vilkaviškio ir Vilniaus r. miškuose. Su sporogonais neaptikta.
Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje labai mažai tinkamų substratų (neužneštų žemių ar humuso sluoksniu granitinių akmenų), aptinkamų tinkamomis apšviestumo sąlygomis. Paskutiniaisiais metais akmenys labai plačiai naudojami įvairiems statiniams ir dažnai paimami iš gamtos. Vykdant kirtimus, pasikeičia tinkamos apšvietimo sąlygos. Samanos taip pat nyksta ant akmenų natūraliai ar dirbtinai kaupiantis humuso sluoksniui, nes tuomet negali konkuruoti su dirvožemio samanomis ar fakultatyviniais epilitais.
Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje) rūšis paplitusi vėsaus ir vidutinio klimato juostose. Dažnesnė tuose regionuose, kur gausu nekalkingų uolienų ir riedulių.
Dažniausiai aptinkama pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kiek rečiau pietrytinėje. Pavienės radavietės žinomos ir vakarinėje bei rytinėje Lietuvos dalyse.
This is quite rare in Lithuania due to a shortage of substrates – acid stones or rocks. Most commonly it occurs in the south-western and eastern parts of Lithuania and the populations are usually not abundant, in most localities the species occurring just on single stones.
Minkevičius, 1935, 1955; Jukonienė, 1994; Jukonienė, 2003a.