(lot. Gyalecta ulmi)
Guobinė gialekta – žiauberiškoji kerpė su plonu žalsvai pilku ar balsvu gniužulu. Visada būna su vaisiakūniais. Jie gausūs, iki 1,5 mm skersmens, stipriai įdubę, dubenėlio formos, rudi arba oranžiškai rusvi. Kraštelis ryškus, storas, šviesesnis nei centrinė dalis, dažnai sutrūkinėjęs, padengtas stora balta apnaša. Vaisiakūnių centras taip pat būna su apnaša, bet ji labai plona. Iš visų kitų gialektų genties rūšių išsiskiria stambesniais vaisiakūniais su storu balta apnaša padengtu krašteliu. Įvairios lekanoros (Lecanora) genties rūšys gali turėti panašius vaisiakūnius, tačiau jie plokštesni, dugnas nebūna taip giliai įdubęs, be to, labai skiriasi jų aukšliasporės.
Guobinė gialekta auga tik miškuose ant senų lapuočių medžių, Lietuvoje aptikta tik ant senų uosių ir guobų.
Lietuvoje guobinės gialektos populiacija negausi, žinomos trys radavietės, kuriose aptikta tik po vieną individą (substrato vienetą).
Pagrindinės grėsmės yra plynieji miškų kirtimai ir ligos, sukeliančios masines medžių žūtis: uosių džiūtį ir guobų marą. Palankiausios gyvenimo sąlygos būtų miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos, tačiau, besitęsiant uosių džiūčiai ir guobų marui, yra tikimybė, kad Lietuvoje guobinė gialekta visiškai išnyks.
Rūšis aptinkama nuo Europos ir Azijos borealinės iki paatogrąžių juostų.
Lietuvoje labai reta, žinomos trys radavietės Klaipėdos ir Biržų r.
This species is very rare in Lithuania, at present only three sub-populations are known. Every sub-population consists of only one individual (substrate unit). In Lithuania, the species grows exclusively on the trunks of old ashes and elms and is confined to old forests. It is highly threatened by forest logging and tree death caused by ash dieback and Dutch elm disease.
Motiejūnaitė, 2016; Motiejūnaitė et al., 2005.