Gulsčioji meškapėdė

IUCN įvertinimas

EN B1ab(iii)+2ab(iii); D1

Biologija ir ekologija

Gulsčioji meškapėdė – lapiškoji kerpė su netaisyklingos formos iki 10 cm skersmens gniužulu. Gniužulo lakštai – 1–2 cm pločio, viršutinė jų pusė lygi, blizganti, melsvai pilka, sudrėkusi tamsiai pilka. Apatinė lakštų pusė ties kraštais šviesi, link vidurio tamsėja, su ryškiomis tamsiomis gyslelėmis, kurios atrodo kaip tinklas. Ant gyslelių matyti šakneles primenančios tamsios šakotos kuokšteliais suaugusios rizinos, išsidėsčiusios koncentriškais ratais. Lakštų kraštai užsirietę į viršų. Vaisiakūnių pasitaiko gana dažnai, jie tamsiai rudi, plokšti, apskriti. Panašios išvaizdos gniužulus turi kai kurios kitos meškapėdės genties rūšys, bet jų arba viršutinė lakštų pusė neblizga, arba apatinėje pusėje nėra gyslelių, arba gyslelės neryškios, arba šviesios, be to, kitų rūšių vaisiakūniai būna balno formos ar susisukę į vamzdelį. Panašiausia rūšis yra daugiapirštė meškapėdė (Peltigera polydactylon), kurios rizinos išsidėsto netaisyklingai, niekada neauga koncentriškais ratais, o vaisiakūniai būna balno formos.
Gulsčioji meškapėdė auga ant senų lapuočių medžių, ypač ąžuolų kamienų pamatinių dalių ir ant apsamanojusių riedulių, senuose miškuose ir mažai žmogaus paveiktų upelių krantuose.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje gulsčiosios meškapėdės populiacija negausi, žinomos penkios radavietės, kuriose aptikta po vieną–du individus (substrato vienetus).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės yra plynieji miškų kirtimai ir tradicinė miškininkystė, senų medžių, ypač ąžuolų, skaičiaus mažėjimas ir upelių vagų keitimas. Palankiausios sąlygos ir didžiausios galimybės šiai kerpei išlikti yra tuose miško sklypuose, kuriuose nėra ūkinės veiklos.

Paplitimas

Rūšis aptinkama Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos borealinės juostos pietinėje dalyje ir temperatinėje juostoje, jūrinio klimato vietovėse, žemyninėse vietovėse nerandama arba yra labai reta. Lietuvoje reta, žinomos penkios radavietės, visos išsidėsčiusios Baltijos aukštumų teritorijoje.

Summary

This species is rare in Lithuania, at present five sub-populations containing one to two individuals (substrate units) are known. The species grows at the base of old deciduous trees, especially oaks, and on mossy boulders and is confined to old forests and the edges of undisturbed streams. The main threat to the species is forest logging and anthropogenic changes of stream beds.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Motiejūnaitė, 2002; Motiejūnaitė, Miądlikowska, 1998.