Geltonžiedis pelėžirnis

IUCN įvertinimas

NT B2

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 20–80 cm aukščio augalas su gulsčiu šakniastiebiu ir pavieniu, tvirtu stiebu. Stiebas kampuotas, jo pamatas be lapų, įprastai plikas, kai kada apaugęs retais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, priešiškai plunksniški, sudaryti iš šešių–aštuonių (kartais dešimties) lapelių. Žydi gegužės–liepos mėn. Žydėjimo pradžioje žiedai šviesiai geltoni, vėliau kiek paruduoja ir tampa oranžiškai rudi ar gelsvi. Nužydėjus susidaro ankštys, kurios būna nulinkusios, plokščios, su ilgu aštriu snapeliu, tamsiai rudos spalvos.
Geltonžiedis pelėžirnis aptinkamas lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, upių slėnių šlaituose. Auga karbonatų ir maisto medžiagų turtinguose, priemolio ar priesmėlio dirvožemiuose.

Populiacijos gausumas

Seniau rūšis buvo aptinkama gana retai ir tik pietinėje šalies dalyje. Per pastarąjį dešimtmetį naujų radaviečių skaičius padidėjo daugiau nei du kartus, daugelyje jų individų nėra gausu, nors retais atvejais sudaro sąžalynus. Per daug ūksmingose augavietėse didžiąją dalį augalų sudaro vegetatyviniai individai, kurie nepasikeitus apšviestumo sąlygoms įprastai išnyksta.

Grėsmės ir apsauga

Miškų sutankėjimas ir plynieji miškų kirtimai yra pagrindinės grėsmės geltonžiedžio pelėžirnio subpopuliacijoms. Svarbu palaikyti gerą esamų buveinių būklę, retinant medžius ir krūmus per daug susivėrusiose geltonžiedžio pelėžirnio buveinėse.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje, Viduržemio jūros regiono šalių kalnų regionuose.
Lietuvoje gausiausiai aptinkama pietvakarinėje ir vakarinėje dalyse, pasitaiko Pietryčių Lietuvoje.

Summary

This species is mainly distributed in south-west and middle-west parts of Lithuania, though is also sometimes found in the south-east. Previously this species was very rare, the number of records in recent years has increased by more than two times. The main threats facing sub-populations of this species are overgrowth by trees and clear cutting of forests.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1971.