Gaidukas

IUCN įvertinimas

DD

Biologija ir ekologija

Vidutinio dydžio tilvikas. Patinai vestuviniais apdarais vienas nuo kito skiriasi apykaklių spalva (balta, juoda, ruda, oranžine). Patelių (po tuoktuvių ir patinų) apdaras yra pilkšvai rusvai dėmėtas. Parskrenda nuo balandžio vidurio, būriai dažni gegužės pirmojoje pusėje. Atgal skrenda liepą–rugpjūtį, bet optimaliose mitybinėse vietose užtrunka iki spalio pradžios. Peri didelėse, visiškai atvirose, žemažolėse, užliejamose, šienaujamose pievose ir ypač tose, kuriose ganomi gyvuliai, žemapelkėse, salose, dažnai netoli balučių, plikos žemės šlapių lopinėlių. Veisimosi sezonas prasideda grupinėmis tuoktuvėmis. Peri (20–23 dienas) ir jauniklius vedžioja (dešimt dienų) patelė. Lizdas – žolėse paslėpta, menkai stiebeliais išklota duobutė. Jie dažnai įrengiami iki 450 m nuo tuokvietės, kartais arti vienas kito. Dėtys (keturi kiaušiniai) dažniausiai randamos nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio. Jaunikliai išsirita gegužę–birželį ir tuoj palieka lizdą, po 25–28 dienų skraido. Maitinasi varpydamas minkštą gruntą arba bėgiodamas ar braidydamas ir stvarstydamas. Veisimosi vietose minta daugiausia sausumos ir vandens vabzdžiais ir jų lervomis. Nelizdiniu metu renkasi dumblo paplūdimius, nuleistų žuvų tvenkinių dugnus. Tuomet racione atsiranda kitų bestuburių gyvūnų.

Populiacijos gausumas

2019 m. populiacija vertinta 200–300 besiveisiančių patinų, kurių maždaug pusė peri Nemuno žemupyje. Tačiau rūšiai būdingi dideli gausos svyravimai skirtingais metais, kas siejama su hidrologine situacija. Nuo XX a. vidurio perinčios populiacijos gausumas šalyje mažėjo. Daugmaž stabili išlieka tik Nemuno žemupyje ir Dysnos baseine. Svarbesnės vietos: Kretuono ežero Didžioji sala, Paluknio pievos Trakų r., Svylos ir Dysnos upių užliejamos pievos, Birvėtos žuvininkystės tvenkiniai. Populiacijos įvertinimą komplikuoja tai, kad gaiduko lizdus yra labai sunku surasti.

Grėsmės ir apsauga

Peri siauro spektro santykinai natūraliose buveinėse, dažniausiai susijusiose su užliejamomis pievomis. Lietuvoje natūralios buveinės nestabilios – net reguliariai užliejamos pievos be šienavimo ir ganymo užauga sumedėjusia augalija ar nendrynais ir jose gaidukai nebesikuria. XX a. daugelis natūralių buveinių prarastos dėl melioracijos. Grėsmę kelia pasaulinis klimato atšilimas, dėl kurio sausėja veisimosi buveinės. Efektyviausia apsaugos priemonė yra atvirų su žema žoline danga pievų atkūrimas ir palaikymas, taip pat naujų atvirų salų formavimas.

Paplitimas

Rūšies arealas driekiasi per visą Šiaurės Euraziją, šiaurėje siekia Arkties vandenyną, o pietinė riba dažniausiai yra aukščiau kaip 60º šiaurės platumos. Lietuvoje peravietės retos, tankiausiai peri Nemuno žemupyje – Pagėgių ir Šilutės sav.

Summary

With large annual fluctuations, recent population estimates suggest that 200–300 breeding pairs occur in Lithuania, most of which breed in the flooded meadows of the lower part of the Nemunas River. Additionally, a common spring and autumn migrant. In terms of habitat, it mostly breeds on large fairly open floodplains and bare islands, while the muddy bottoms of semi-drained fish ponds are also attractive feeding habitat for autumn migrants. This species has suffered significantly since the middle of the 20th century due to the drainage of wet grassland, the cessation of grazing in meadows and sedge fens are also a major threat in recent years.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1990; Kurlavičius, 2006; Šablevičius, 2014; Raudonikis ir kt., 2016.