Fechtnerio baravykas

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Grybas vidutinio dydžio, kepurėlė – 5–18 (20) cm skersmens, augimo pradžioje pusapvalė, vėliau išsigaubusi, plokščia ar net įdubusi, paviršius matinis, gelsvai pilkas, rusvai pilkas. Paspaudus paruduoja. Kepurėlės pakraštys su dalinio apdangalo atplaišomis. Vamzdeliai gelsvi, senų auksiškai geltoni, pažeidus mėlynuoja. Vamzdelių poros apvalios, smulkios, geltonos, vėliau žalsvai geltonos, pažeidus ar paspaudus pamėlynuoja. Kotas iš pradžių geltonas, vėliau gelsvai pilkas, centrinėje dalyje raudonai rožinis, su neryškiu gelsvu ar rausvu tinkleliu, 8–12 (15) cm aukščio, 2–5 cm pločio. Minkštimas gelsvas, geltonas, perpjovus, paspaudus ar perlaužus mėlynuoja, vėliau išblunka iki nešvariai geltonos spalvos. Jaunų grybų minkštimas kietas, senų minkštas. Niekuo neišsiskiriančio kvapo ir skonio. Šilumamėgis. Kalcifilas. Auga pavieniui arba grupelėmis, birželio–rugpjūčio mėn. Įprastai auga po bukais, kitais plačialapiais, labai retai gali būti aptinkamas ir po spygliuočiais, ypač po eglėmis. Simbiotrofas, sudaro ektomikorizę su įvairiais plačialapiais medžiais, tokiais kaip bukai, ąžuolai. Lietuvoje dažniausiai auga po ąžuolais, liepomis. Mėgsta kalkingą dirvožemį. Auga dažniau atvirose vietose lapuočių, mišriuosiuose, kartais spygliuočių miškuose, ypač po eglėmis. Kurį laiką gali augti ir tankiame lapuočių miške. Kartais aptinkamas parkuose.
Nuo kitų panašių baravykų (karčiojo – Boletus radicans, gražiakočio – Boletus calopus) lengviausiai atskiriamas pagal tai, kad jie yra kartūs, o Fechtnerio baravykas – ne.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje Fechtnerio baravyko populiacija yra maža, tačiau šiems grybams augti tinkamų vietų šalyje yra daugiau nei tik tų, kuriose grybų rasta iki šiol, todėl populiacija gali būti kiek didesnė nei iki šiol žinoma. Grybų derėjimas stebimas labai nereguliariai, su dideliais intervalais tarp stebėjimų, tačiau kartas nuo karto pasitaiko metų, kai grybai dera gausiau nei įprastai ir tuomet tikimybė jų surasti naujose augavietėse padidėja.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai ir kitokie miškininkystės darbai, nešienaujamų ir neganomųjų miškapievių užžėlimas mišku, dirvožemio rūgštėjimas dėl oro taršos.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje. Visame areale išplitusi gana netolygiai, reta, dažnesnė Pietų Europoje.
Lietuvoje reta. Žinomos šešios radavietės Šiaurės Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje.

Summary

This species is rare and known to be found in only six localities. It forms mycorrhiza with oaks, other hardwoods and less commonly with coniferous trees, especially spruce. It grows in mature open deciduous and mixed woods on calcareous soil. The main threats are the cutting of old trees, other forestry activities, the cessation of grassland management and a reduction in habitat quality due to air pollution.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Urbonas, 1997a.