Ežerinė lobelija

IUCN įvertinimas

CR B1b(iii,iv)c(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiamečiai, 50–70 cm aukščio vandens augalai. Šaknys baltos, kuokštinės, prisitaikiusios pasisavinti iš dugno nuosėdų anglies dvideginį. Trumpi povandeniniai lapai, padengti stora kutikule, sudaro skrotelę. Švelniai melsvi žiedai sudaro retažiedes, kyšančias virš vandens kekes. Žydi birželio pabaigoje, liepos mėn. Vaisius – gausiasėklė dėžutė. Priešingai negu daugeliui vandens augalų, ežerinei lobelijai svarbesnis ne vegetatyvinis, bet generatyvinis dauginimasis sėklomis. Ji gali žydėti ir subrandinti sėklas po vandeniu. Gyvybingose populiacijose gausu daigų ir juvenilinių individų, iš kurių tik dalis pasiekia brandą. Retai dauginasi vegetatyviškai šakniastiebio dalimis su lapo skrotele. Auga rūgščiuose arba neutralios reakcijos, neturtinguose maisto ir mineralinių medžiagų minkšto vandens ežeruose. Jų pakrantės neretai daugiau arba mažiau užpelkėjusios. Sudaro įvairaus dydžio sąžalynus smėlėtose arba kiek uždumblėjusiose seklumose iki 0,5 (1,0) m gylio. Lietuvoje niekada neauga kartu su panašios ekologijos ežerine slepišere (Isoetes lacustris).

Populiacijos gausumas

Šiuo metu didžiausios ir gausiausios populiacijos yra Salaičių ir Ešerinio ežeruose. Tačiau ir jų sekliausiose augavietėse arčiausiai kranto neretai įsigali pakrančių augalai, o giliau lobelija negali augti dėl mažo vandens skaidrumo. Pastaruoju metu labai suprastėjo Salinio ežero populiacijos būklė, užstačius vasarnamiais smėlėtą pakrantę. Keročio ežere lobelija išlikusi tik šiaurinėje ežero dalyje, tačiau galimai dėl ženklių vandens lygio svyravimų išauga ne kiekvienais metais.

Grėsmės ir apsauga

Nyksta dėl ežerų taršos, eutrofikacijos ir rūgštėjimo, per intensyvaus naudojimo rekreacijai ir žuvivaisai, taip pat dėl konkurencijos su pakrančių augalais ir apaugančiais dumbliais. Kadangi Salaičių ir Ešerinio ežerai yra saugomose teritorijose su nedidele antropogeninės veiklos įtaka, didžiausią grėsmę kelia natūralus ir visuotinis vandens rūgštingumo didėjimas ir konkurencija su pakrančių augalais. Blogesnės būklės augavietėms reikėtų parengti apsaugos planą.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Šiaurės Amerikos ir Europos vidutinio ir šalto klimato juostų okeaninėse srityse. Lietuvoje buvo rasta tik Ešerinio, Girutiškio, Keročio, Salinio ir Salaičių ežeruose (Švenčionių r.). Girutiškio ežere neberandama nuo 1972 m.

Summary

This species is very rare in Lithuania, currently known only in Lakes Kerotis, Salinis, Salaičių and Ešerinis (Švenčionys district). The most abundant and viable populations are observed in Lakes Ešerinis and Salaičių. In one historical locality, Lake Girutiškis, the species has not been found since 1972. The main threats are natural and global acidification and extensive use of oligotrophic lakes for recreation and fish farming.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, Jankevičienė, Lekavičius 1980; Makavičiūtė, Sinkevičienė, 2010.