Europinis miežvienis

IUCN įvertinimas

VU B1ac(iv)+2ac(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 50–120 cm aukščio, netankius kerus sudarantis, žolinis augalas. Stiebas status, plikas, tik ties bambliais plaukuotas. Lapai plokšti, linijiški, apie 1 cm pločio, jų makštys apaugusios žemyn palinkusiais plaukeliais. Varpa – 4–15 cm ilgio. Apatinis žiedažvynis su 20–25 mm ilgio akuotu. Žydi birželio–rugpjūčio mėn. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisius – grūdas. Sėklos subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėn. Dauginasi sėklomis.
Europiniai miežvieniai auga lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, trąšiame priesmėlio arba priemolio dirvožemyje. Svarbiausios šios rūšies augalų buveinės yra brandūs plačialapių ir mišrieji miškai, skroblynai, retai rūšių turtingi eglynai, tačiau dažniausiai šie augalai įsikuria tokių miškų aikštelėse, retmėse, miško proskynų pakraščiuose ir kitose vietose, kurias pasiekia daugiau šviesos. Būdingi gana reikšmingi žydinčių individų skaičiaus svyravimai.

Populiacijos gausumas

Beveik visose vietose europiniai miežvienai auga negausiai, dažnai individai pasklidę pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, jų vidutinis tankumas mažesnis nei 1 ind./m2. Didžiausią plotą užimanti ir tankiausia šios rūšies augalų subpopuliacija yra Buktos miške, kuriame vidutinis tankumas yra daugiau kaip 7 ind./m2. Aukštadvario apyl. esančioje augavietėje individų nedaug, bet jų skaičius išlieka maždaug pastovus.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę rūšies populiacijai kelia buveinių plotų mažėjimas dėl miško kirtimų ir jų kokybės blogėjimas dėl natūralių buveinių kaitų. Labiausiai nukenčia, kai smarkiai sutankėja antrasis medžių ir krūmų ardas ir pablogėja buveinių apšvietimo sąlygos. Kirtavietėse augalų pagausėja, bet vėliau jų gausumas staigiai sumažėja. Svarbiausia apsaugos priemonė – išsaugoti ir palaikyti palankią plačialapių ir mišriųjų miškų buveinių būklę su brandžiais medžiais ir retmių mozaika.

Paplitimas

Rūšis paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus šiaurinius regionus, Šiaurės Afrikoje, Vakarų ir Pietvakarių Azijoje.
Lietuvoje labai reta, nykstanti rūšis. Rūšis aptinkama tik pietinėje šalies dalyje: Dzūkų aukštumoje, Užnemunės žemumoje, o didžiausia dalis radaviečių telkiasi Sūduvos aukštumoje. Lietuva yra ties šiaurine rūšies arealo riba.

Summary

Mildažienė ir kt., 2016.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Occurring only in southern Lithuania, this species is rare and declining. Most subpopulations occupy quite small areas and species density is low – only at a single locality is the density of this species more than 7 individuals/m2. It grows in broadleaved and mixed oak-hornbeam forests, occasionally in herb-rich spruce forests. The main threat facing this species is habitat change due to eutrophication and improper management. The main measure for the protection of this species is the maintenance of favourable habitat structure.