(lot. Tetrao tetrix)
Stambus vištinis paukštis, dydžiu nusileidžiantis kurtiniui. Patino apdare dominuoja juoda su melsvu blizgesiu spalva. Pauodegys ryškiai baltas. Uodegos kelios kraštinės plunksnos yra gerokai ilgesnės už likusias ir išlinkusios į išorę. Virš akių ryškiai matomi raudoni plikos odos antakiai. Patelės yra kiek mažesnės, raibos, jų apdare dominuoja ruda spalva.
Tetervinai įsikuria miškų, pelkių ir atvirų buveinių mozaikoje, vengia didelių vientisų miškų masyvų ar atviro kraštovaizdžio plotų. Tuokvietėms pasirenkamos atviros pelkių plynės ar miško kirtimai ir laukymės, nevengiama pamiškių pievų ar ganyklų. Balandžio–gegužės mėn. jose susirenka nuo kelių iki keliolikos patinų. Patelės lizdus įrengia netoli tuokviečių, paprastai iki 1 km atstumu. Veda vieną vadą. Vidutiniškai deda aštuonis kiaušinius, kuriuos patelė peri 24–28 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti jau savaitės amžiaus, o po mėnesio jau pasiekia motinos dydį.
Maitinasi daugiausia augaliniu maistu, kurio racionas keičiasi per metus. Taip pat lesa ir įvairius vabzdžius.
Rūšies radaviečių skaičius per paskutiniuosius 50 metų sumažėjo dvigubai, stebimas didelis (iki 70 proc.) populiacijos mažėjimas. 2013 m. tuokvietėse registruojamų patinų gausumas įvertintas 1500–3000 individų. 2017 m. vertinimu, jų maksimalus gausumas neviršijo 2000 patinų.
Pagrindinės grėsmės siejamos su optimalių veisimosi buveinių – atvirų pelkių, miško laukymių ir pamiškės pievų – nykimu. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai. Būtini atvirų buveinių palaikymo, o sunykusių – atkūrimo darbai, lapių, mangutų ir kranklių skaičiaus mažinimas.
Sėsli rūšis, plačiai paplitusi Eurazijoje. Arealas driekiasi nuo Britų salų vakaruose iki Šiaurės Rytų Kinijos rytuose. Šiaurėje paplitimas siekia šiaurės poliaratį, tik Skandinavijoje ir Kolos pusiasalyje paplitusi dar toliau į šiaurę. Vakarų Europoje arealas labai fragmentiškas, pietuose siekia Prancūziją, Italijos šiaurę ir Albaniją.
Lietuvoje tetervinai gyvena tik atskirose vietose, kurios išsidėstę po visą šalies teritoriją. Dažnesni miškingesnėje ir mozaikiniu kraštovaizdžiu pasižyminčioje Rytų ir Pietų Lietuvoje. Ypač jų retai aptinkama Vidurio, Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje.
Preferring a mosaic of forests, bogs and open habitats, this species breeds at various localities across Lithuania, but is more common in eastern and southern parts of the country. Having declined by up to 70% over the last 20 years, the current population is estimated at up to 2000 displaying males. The main threats facing this species include habitat degradation and fragmentation, as well as predation.
Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.