Eurazinė jūršarkė

IUCN įvertinimas

CR C2a(i); D1

Biologija ir ekologija

Kontrastingų juodos (kūno viršus) ir baltos (apačia) spalvų, karvelio dydžio paukštis su ilgu, tiesiu ir tvirtu raudonu snapu ir raudonomis kojomis. Dažniausiai jūršarkė aptinkama balandžio–rugsėjo mėn. Dažniausiai peri Nemuno ar didelių vandens telkinių smėlio ar žvirgždo salose, rečiau įsikuria vandens telkinių pakrančių paplūdimiuose, nuleistuose tvenkiniuose, žole apaugusiose buveinėse ar net dirbamuose laukuose. Du–tris kiaušinius į negilią duobutę grunte deda gegužės mėn. Peri 26–28 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti 34–36 dienų amžiaus.
Geriausios mitybinės sąlygos yra jūros pakrančių paplūdimiuose, ypač atoslūgių zonose, kur maitinasi moliuskais, vėžiagyviais, šeriuotomis kirmėlėmis, rečiau mailiumi. Vidaus vandens telkiniuose minta įvairiais vandens bestuburiais, taip pat sliekais, vabzdžiais. Tolimasis migrantas.

Populiacijos gausumas

Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1980 m. 2013 m. perinti populiacija vertinta dešimt–trisdešimt porų. Per paskutiniuosius trisdešimt metų stebėtas iki 90 proc. šios rūšies perinčios populiacijos mažėjimas. Rūšis išnyko Dysnos upės baseine, kur perėjo daugelį dešimtmečių. Paskutinįjį dešimtmetį Nemuno žemupyje išlikusios populiacijos būklė stabilizavosi.

Grėsmės ir apsauga

Perinčios populiacijos gausumą riboja veisimosi buveinių – atvirų smėlio salelių ar dumblingų seklumų Nemuno žemupyje – nepakankamas kiekis. Kita grėsmė – perinčių paukščių trikdymas, todėl reikėtų riboti žinomų veisimosi vietų lankymą veisimosi laikotarpiu. Galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti kanadinių audinių ir varninių paukščių skaičių.

Paplitimas

Palearktinė rūšis. Nominalus porūšis daugiausia paplitęs per visą Vakarų Europą, ypač palei Viduržemio ir Baltijos jūros pakrantes. Einant į žemyno gilumą toliau nuo jūrų pakrančių, perinčių porų mažėja. Lietuvoje veisimosi metu dabar aptinkama tik palei Nemuną žemiau Jurbarko ir Nemuno deltoje. Iki 2007 m. perėjo Drūkšių ežere, Birvėtos žuvininkystės tvenkinių apyl., tačiau vėliau čia išnyko. Kitur šalyje atskirais metais aptikta tik pavienių porų. Migracijų metu rūšis negausi, bet įprasta Baltijos pajūryje.

Summary

Having declined by 90% over the last 30 years and having disappeared from most former breeding sites, the current population consists of 10-30 pairs in the Nemunas area, this population has stabilised over the last 10 years. Nests are found on sparsely vegetated sand islands or sand and gravel beaches and the growth of the population is limited by the ephemeral nature of sand islands and their susceptibility to plant cover succession, as well as by disturbance by visitors and, possibly, by nest predation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.