Dygioji slyva

IUCN įvertinimas

VU B1ab(ii,iii,v)+2ab(ii,iii,v)

Biologija ir ekologija

Iki 4 m aukščio krūmas arba medelis, kurio trumposios šakelės baigiasi dygliu. Lapai atvirkščiai pailgai kiaušiniški, pleištišku pagrindu, pjūklišku arba dvigubai pjūklišku pakraščiu, smailiaviršūniai. Žydi balandžio–gegužės mėn. pavieniais, bet labai gausiais baltais žiedais. Vaisiai melsvai juodi, rutuliški, minkštimas aitrus, kauliukas plokščias ir nuo minkštimo neatsiskiria. Sunoksta rugpjūčio–rugsėjo mėn. Plinta labai gausiomis šaknų atžalomis ir sėklomis.
Auga upių, upelių ir griovų šlaituose, pakelėse, pamiškių krūmynuose, sausame, kalkingame dirvožemyje (Rhamno-Prunetea klasės bendrijos).

Populiacijos gausumas

Nemuno sl. šlaituose dygiosios slyvos sudaro kelių tipų buveines, kuriose jų populiacijų struktūra skirtinga: pavieniai iki 1,5 m aukščio individai, išsidėstę termofilinėse pievose ir stačiuose, stipriai eroduojamuose šlaituose; susivėrę sąžalynai, siekiantys 2–3 m aukštį, į kuriuos įsiterpia tik pavieniai kiti medžiai; kartu su kitais krūmais sudaromos juostos, supančios lapuočių medžių pavienius guotus.

Grėsmės ir apsauga

Prieš kelis dešimtmečius pagrindinėse augavietėse vykusi buveinių kaita buvo palanki dygiajai slyvai – nebešienaujamuose šlaituose ji plito, tačiau tolesnės sukcesijos metu, formuojantis Querco-Fagetea klasės lapuočių bendrijoms, dygiosios slyvos krūmai ir nedideli medeliai yra užgožiami. Ypač didelę grėsmę kelia kaukazinė slyva (Prunus cerasifera), kuri jau ankstyvose sukcesijos stadijose iš buveinių eliminuoja dygiąją slyvą. Taip pat stebima stipri genetinė tarša dėl kryžminimosi su kultūrinėmis slyvomis ir kaukazine slyva. Būtinos gamtotvarkos priemonės, ypač svarbu iškirsti ir pašalinti plintančius svetimžemius krūmus ir medžius.

Paplitimas

Rūšis natūraliai paplitusi Vakarų ir Rytų Europoje, Skandinavijoje, Viduržemio jūros kraštuose, Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje; užnešta į Šiaurės Ameriką, kai kur auginama. Lietuvoje labai retai pasitaiko pietinėje ir centrinėje dalyse. Pagrindinės radavietės telkiasi Nemuno tarp Seredžiaus ir Skirsnemunės bei jo intakų ir griovų šlaituose.

Summary

This species is very rare and occurs in the southern and central parts of the country. The main localities are concentrated on the slopes of the River Nemunas and its tributaries and ravines between Seredžius and Skirsnemunė. The plant forms overgrowths and spreads onto slopes that are no longer mowed, but is then pushed out in later stages of succession. There is also a strong genetic contamination due to hybridization with cultivated prunes and Prunus cerasifera.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1971.