Dvisluoksnis vingiaporis

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Grybo vaisiakūnis gana stambus, su iki 15 cm skersmens kepurėle ir centriniu trumpu kotu arba rečiau bekočiai. Kepurėlės apskritos, rozetės formos, banguotais smailiais kraštais. Vaisiakūniai augdami gali įgauti visai nepanašių į grybo kepurėlę formų. Kepurėlės paviršius šiurkščiai plaukuotas, jaunas – balkšvas ar šviesiai rudas, bręsdamas tamsėja iki rudos ar raudonai rudos spalvos. Vaisiakūnio kepurėlės apačioje esančios poros plonasienės, netaisyklingai kampuotos ar labirintinės, baltos, paspaudus rausvai rudos, vėliau rusvos ar šviesiai pilkai rudos. Grybas pasižymi salsvu nemaloniu kvapu.
Vaisiakūniai vienmečiai, vasarą ir rudenį pavieniui ar grupėmis išauga ant kelmų, šakų, šaknų ar virtuolių šalia lapuočių medžių, dažniausiai ąžuolų, uosių, liepų, plačialapių miškuose ir parkuose. Grybas yra medienos ardytojas, saprotrofas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį.

Populiacijos gausumas

Dvisluoksnio vingiaporio populiacija maža, fragmentiška. Nuo 2000 m., vykdant ąžuolynų grybų tyrimus, aptiktos tik keturios naujos šios rūšies radavietės. Senieji radiniai iš šeštojo dešimtmečio. Tačiau reikia manyti, kad galėtų būti daugiau radaviečių.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė grybui yra senų lapuočių medžių ir negyvos medienos pašalinimas, ypač iš kultūrinių kraštovaizdžių, tokių kaip parkai ir pakelės. Grybui tinkamų buveinių mažėjimas artimiausiu metu nenumatomas, bet, esant mažoms ir fragmentiškoms populiacijoms ir grybo prieraišumui lėtai atsinaujinančiam substratui, galimas atsitiktinis esamų radaviečių sunaikinimas. Pagrindinė apsaugos priemonė – seni lapuočiai medžiai neturėtų būti pašalinti; taip pat ir iš kultūrinio kraštovaizdžio. Žmogaus saugumui pavojų keliančias šakas būtų galima nugenėti ir palikti šalia medžio.

Paplitimas

Rūšis plačiai paplitusi Europoje, dažnesnė Centrinėje ir Pietų Europoje, nerasta Suomijoje ir šiaurinėje Skandinavijos dalyje. Randama Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje reta, žinoma aštuoniose radavietėse Pasvalio, Vilniaus, Plungės, Kėdainių ir Švenčionių r.

Summary

This species is found in forests, parks and roadsides on branches, stumps and around the trunks of old living trees. The known number of sites in Lithuania is eight, some localities are possibly overlooked. The species population is small and fragmented and are threatened by the removal of old trees and dead wood.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gricius, Matelis, 1996.