Dvilapis purvuolis

IUCN įvertinimas

VU A2ac; B2b(iii,iv)c(iv)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 8–20 cm aukščio, žolinis augalas. Požeminėje dalyje suformuoja du gumbus. Jauni individai turi vieną arba du lapus, o žydintys – du lapus. Žiedyne paprastai būna trys–šeši žiedai, retai iki dvidešimt žiedų. Žydi vasaros pradžioje, žiedai smulkūs, žalsvai gelsvi. Augalai žydėti pradeda ketvirtaisiais gyvenimo metais. Vaisius – dėžutė, kurioje susiformuoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių labai smulkių sėklų. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu, atsiskyrus gumbams.
Dvilapiai purvuoliai Lietuvoje dažniausiai įsikuria šarmingų žemapelkių, tarpinių pelkių ir liūnų, rečiau šaltiniuotų pelkių buveinėse. Retai aptinkami liūnuose, melvenynuose, smėlėtose vandens telkinių pakrantėse ir karjeruose. Augalai mažai konkurencingi, paprastai auga atviresnėse, gerai apšviestose vietose, neretai įsikuria ant kemsų tarp samanų, kur nedaug kitų žolinių augalų.

Populiacijos gausumas

Šalyje žinomos tik kelios rūšies radavietės, kuriose suskaičiuojama po kelis tūkstančius augalų. Daugelyje kitų vietovių augalai paprastai būna pasklidę nedideliame plote po kelis šimtus ar keliasdešimt individų, retai iki dešimt individų. Iki šiol užregistruota apie 120 rūšies radaviečių, iš kurių maždaug 30-tyje rūšis šiuo metu nebeaptinkama. Daugumoje vietovių stebimas nuolatinis individų mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga

Rūšies nykimui daugiausia neigiamos įtakos turi tinkamų buveinių plotų mažėjimas dėl jų apaugimo krūmais, aukštais žoliniais augalais ir spartaus nesuirusių augalų liekanų sluoksnio formavimosi. Žinoma atvejų, kai dėl bebrų veiklos pelkėse pakilus vandens lygiui kelios rūšies subpopuliacijos ilgainiui išnyko. Norint palaikyti rūšiai tinkamas buveinių sąlygas, jose būtina kirsti krūmus, reguliariai rudenį nušienauti žolinius augalus, o susidariusią biomasę pašalinti. Svarbu stebėti buveinių hidrologinį režimą ir esant būtinybei jį reguliuoti.

Paplitimas

Rūšis paplitusi beveik visoje šiaurinėje šiaurės pusrutulio dalyje, aptinkama Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje, o rytuose rūšies arealas siekia Sibiro regioną.
Lietuvoje gana reta rūšis, daugiausia paplitusi pietinėje ir rytinėje šalies dalyse, Baltijos, taip pat Žemaičių aukštumose. Kitur šalyje žinomos pavienės radavietės, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje rūšis neaptinkama.

Summary

This is quite a rare species, mainly distributed in the south-eastern and north-western parts of the country. It usually occurs in transition mires, quaking bogs and alkaline fens. Several known subpopulations consist of several thousand individuals, though most subpopulations contain just a few individuals. The main threat to this species is the loss of suitable habitat due to overgrowth with shrubs and tall herbs.

Galerija

Informacijos šaltiniai

McMaster, 2001; Gudžinskas, Ryla, 2006; Mildažienė ir kt., 2016; Žalneravičius, Gudžinskas, 2016.