Dryžagalvė kryklė

IUCN įvertinimas

VU C2a(i)

Biologija ir ekologija

Peri paežerių ir paupių bekrūmėse su žema žole pievose, pelkiapievėse, žemapelkėse, salose ir žuvų tvenkiniuose. Į peravietes parskrenda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Lizdus krauna ant žemės. Dauguma dėčių pradedamos dėti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, jaunikliai masiškai ritasi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Poros nepastovios. Patinai neperi ir nevedžioja jauniklių – nuo gegužės būriuojasi ir išskrenda į šėrimosi vietas. Jaunikliams pradėjus skraidyti, klajoja ir rugpjūtį–rugsėjį palieka Lietuvą. Pavieniai paukščiai užtrunka ilgiau. Minta daugiausia bestuburiais gyvūnais, kuriuos filtruoja vandens paviršiuje ar renka nuo augalų.

Populiacijos gausumas

Nuo XX a. vidurio sumažėjo nuo 10 000 porų iki dabar perinčių 2000–3000 porų. Tai sutapo su 1970 m. Vakarų ir Centrinėje Europoje prasidėjusiu perinčių ir migruojančių paukščių skaičiaus mažėjimu. Gausiausiai Klaipėdos krašte – 500–700 porų, kurių dauguma koncentruojasi Nemuno ir pamario užliejamose pievose. Žuvinto rezervate tarp 1965 ir 1990 m. vietinė perinti populiacija sumažėjo 60–70 proc. ir teliko apie dešimt porų. Daugumoje vietų įsikuria tik pavienės poros.

Grėsmės ir apsauga

Būklė pablogėjo, kai liautasi ganyti ir šienauti paupių ir paežerių pievose, pelkiapievėse, žemapelkėse, ežerų salose ir nusausinta didžioji dalis smulkių šlapumų. Gausumo mažėjimas susijęs ir su buveinių degradacija žiemovietėse Afrikoje. Svarbu saugoti potencialias buveines nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija ir, kur įmanoma, jas atkurti, taip pat riboti lankymąsi peravietėse balandį–birželio pirmojoje pusėje.

Paplitimas

Palearktinė rūšis, perinti borealinio, vidutinių platumų, viduržemio, stepinio ir dykumų klimato juostose. Eurazijoje peri nuo Atlanto vandenyno iki Kamčiatkos ir Sachalino. Paskutiniuosius 50 metų arealas plečiasi šiaurės kryptimi. Aptinkama visoje Lietuvoje. Retesnė mažiau ežeringoje jos dalyje – vidurio ir pietryčių rajonuose ir tankesnė – Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Summary

This species breeds mostly in open short-grass moist meadows and sedge fens aside lakes and rivers. It is most abundant in the floodplains of the western part of Kuršiu lagoon and the lower reach of the Nemunas river. Habitats have significantly deteriorated with the abandonment of hay making and grazing in wet areas and with the large-scale land melioration. The population has decreased from 10,000 pairs in the mid-20th century to about 2000–3000 pairs today.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Logminas, 1972; Budrys, Kretavičiūtė, 1992; Pranaitis, 1992; Jusys ir kt., 1999; Stanevičius, Švažas, Raudonikis, 2003; Švažas et al., 2010.