Druskinis vikšris

IUCN įvertinimas

EN B1ab(ii,iii)+2ab(ii,iii)

Biologija ir ekologija

Daugiametis, šviesomėgis, 12–30 cm aukščio, halofitinis žolinis augalas su ilgu šakniastiebiu. Stiebas beveik apvalus su vienu (dviem) vagotu (-ais) lapu (-ais) ties viduriu. Visi kiti lapai pamatiniai. Žydi birželio–rugsėjo mėn. Žiedai 2,6–3,2 mm ilgio, tamsiai rudi, žiedynas – pailga šluotelė, žiedynlapis trumpesnis už žiedyną. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Auga apysūriame sąnašiniame smėlyje, dažnai užliejamame jūros (Lietuvoje – marių) vandenimis, žemynų centrinėse dalyse – druskožemiuose.

Populiacijos gausumas

Smeltės pusiasalyje buvusi geriausios būklės augavietė (apie 0,5 ha halofitinė pieva) sunaikinta 1981 m. šalinant tanklaivio „Globe Asimi“ avarijos pasekmes ir vėliau šiaurinėje pusiasalio dalyje įrengus Tarptautinę jūrų perkėlą. Dabar Lietuvos pajūryje žinomos tik trys itin negausios natūralios druskinio vikšrio subpopuliacijos. Smeltės pusiasalyje (Klaipėdos jūrų uosto teritorija) druskinių vikšrių sąžalynai dengia vos 3–3,5 m2 plotą. Kopgalyje natūraliai auga pavieniai augalai, kiek gausesnė Lūžijos subpopuliacija.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausia grėsmė rūšiai yra buveinių praradimas dėl urbanizacijos, kitos antropogeninės veiklos (rekreacijos, augaviečių pažeidimo ir naikinimo) ir Kuršių marių pakrančių užžėlimo (ypač nendrynais).

Paplitimas

Rūšis paplitusi visoje Europoje, rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje (Grenlandija, Kanada, JAV), Šiaurės Afrikoje (Alžyras, Marokas) ir Azijos vidutinių platumų klimato juostoje, apimančioje Vakarų Aziją, Kaukazą, Sibirą, Centrinę Aziją ir Mongoliją.
Lietuvoje rūšis aptinkama šiaurinėse Kuršių marių pakrantėse ties Klaipėda – Smeltės pusiasalyje, Kopgalyje (Kuršių nerija) ir Lūžijoje.

Summary

Three restricted subpopulations of this species are known along the northern shores of the Curonian Lagoon (Western Lithuania). The main threats are lack of suitable habitats and their destruction.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1963; Sendžikaitė ir kt., 2010.