Dirvinis sėjikas

IUCN įvertinimas

EN D1

Biologija ir ekologija

Pempės dydžio paukštis su geltonai juodai marga nugara, juodu kaklo priekiu, krūtine ir pilvu bei balta juosta kūno šonuose. Parskrenda kovo pabaigoje. Peri aukštapelkių plynėse. Lizdas – silpnai išklota duobutė žemėje. Kraunamas tokiose vietose, kuriose bent 200 m spinduliu vyrauja 15–25 cm aukščio žoline augalija padengtas apžvalgos plotas. Dėtyje – keturi kiaušiniai. Juos peri nuo balandžio mėn. antrosios pusės. Minta įvairių vystymosi stadijų vabalais, drugių lervomis, žiogais, vorais, moliuskais, sliekais, retai augaliniu maistu. Jauniklių mitybai svarbūs ilgakojai uodai (Tipulidae). Gali skristi maitintis už aukštapelkės ribų. Vadą prižiūri abu tėvai. Nuo rugpjūčio vidurio, kai jaunikliai tampa savarankiški, veisimosi buveines palieka. Šiaurinių populiacijų paukščiai į Lietuvą praskrenda rugsėjo–lapkričio mėn.

Populiacijos gausumas

Netolimoje praeityje dėl suprastėjusių buveinių dirvinių sėjikų mažėjo, 2004–2016 m. jų populiacijų būklė stabilizavosi. Dvylikoje Lietuvos aukštapelkių peri 35–45 poros: Kamanų pelkėje peri penkios–šešios poros, Reiskių tyre – septynios–aštuonios, Aukštajame tyre – penkios–septynios, Artosios pelkėje – keturios–penkios, Čepkelių raiste – dvi–trys, Svencelės pelkėje – viena–trys, Žuvinto paliose – ne kasmet viena–dvi poros, Mūšos tyrelyje – viena pora. Rudenį kai kuriuose nuleistuose žuvų tvenkiniuose gali apsistoti iki 1000–2000 migruojančių paukščių.

Grėsmės ir apsauga

Dėl šiltėjančio klimato ilgakojų uodų spietimasis pradeda nebesutapti su jauniklių išsiritimu, mažėja bestuburių gyvūnų sausėjančiame pelkiniame substrate. Plynės užauga dėl aukštapelkių hidrologinio režimo pažeidimo. Todėl būtina stabdyti dirbtinį vandens nuotėkį ir retinti sumedėjusią augaliją.

Paplitimas

Tundros, viržynų ir aukštapelkių rūšis, perinti nuo Islandijos vakaruose iki Vidurio Sibiro rytuose. Lietuvoje paplitimas sutampa su didžiųjų aukštapelkių išsidėstymu.

Summary

Occurring on 12 raised bogs across the country, the current population is 35–45 pairs and populations are predominantly stable. However, populations were depressed during the 20th century due to melioration and peat exploitation followed by invasion of the woodland. Key conservation measures should include restoring hydrological regimes to prevent the ongoing overgrowth of open parts of raised bogs and the cutting of excessive woody vegetation.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ivanauskas, 1959; Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016.