Dirvinė raugė

IUCN įvertinimas

CR A2c+3c

Biologija ir ekologija

Vienmetis, dažniausiai peržiemojantis, 50–100 cm aukščio, stačiais, gana tvirtais stiebais augalas, visas padengtas pilkšvos spalvos plaukeliais. Žiedai dideli, pavieniui išsidėstę, raudonos spalvos, dekoratyvūs. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn. Sėklos labai daigios (net iki dešimt metų), nuodingos (turi gliukozidų – gitagino arba agrostemino). Auga javuose, dažniausiai rugių pasėliuose, ant ežių, dirvonuose, dykvietėse (Stellarietea mediae klasės bendrijos).

Populiacijos gausumas

Rūšies paplitimas ir gausumas visiškai priklauso nuo krašto žemdirbystės kultūros lygio. Literatūroje yra nuorodų, kad praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje dirvinė raugė buvo viena iš vyraujančių piktžolių, aptinkamų beveik kiekviename rugių lauke. Kolūkinės santvarkos klestėjimo laikais (praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje) rūšis buvo beveik išnykusi. Žemės reformos pradžioje (paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje) dirvinė raugė vėl tapo dažna piktžolė rugių pasėliuose, kurie būdavo įveisiami mažuose sklypuose kasmet naudojant vietoje išaugintą ir nevalytą sėklą. Tai buvo ypač būdinga Pietryčių Lietuvos kalvotuose rajonuose. Pastaruoju metu pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyse dar pasitaiko pakankamai gausių, žydėjimo metu būdingą raudoną aspektą pasėliui suteikiančių dirvinės raugės populiacijų. Paprastai jų randama nedidelių sklypelių rugių pasėliuose prie sodybų arba kiek izoliuotose gyvenamosiose vietovėse.

Grėsmės ir apsauga

Nyksta dėl javų auginimo intensyvių technologijų – sėjama kruopščiai išvalyta sėkla (tai tipiška su sėklomis plintanti piktžolė), sudygusių piktžolių kontrolei naudojami cheminiai preparatai. Tikėtinas tolesnis dirvinės raugės radaviečių mažėjimas dėl augalininkystės ūkių stambėjimo ir pasėlių struktūros kaitos. Populiacijas šalyje galima išsaugoti atkuriant ir jas dirbtinai palaikant ekstensyvaus žemės ūkio sklypuose (ekologiniuose ūkiuose, nacionaliniuose parkuose, muziejuose) ir botanikos soduose.

Paplitimas

Manoma, kad rūšis kilusi iš Viduržemio jūros regiono, kitur Europoje, taip pat Centrinėje Azijoje, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose yra archeofitas. Šiaurės Amerikoje laikoma invazine rūšimi. Lietuvoje dažniausiai aptinkama pietiniuose ir pietrytiniuose rajonuose, beveik nerandama derlingų dirvožemių Vidurio lygumoje, mažai duomenų iš vakarinių rajonų.

Summary

This species is most frequently recorded in the southern and south-eastern parts of the country, and is almost absent from the rich fertile soils of the central plain. Data from western Lithuania are scarce. After almost becoming extinct in the 1990s, land reform and subsequent changes in land use and ownership have resulted in the recovery of populations and, currently, small rye fields with abundant Agrostemma githago still exist in the south and south-east of the country.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Regelis, 1939; Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1961.