Didžioji miegapelė

IUCN įvertinimas

EN A2c; B2ab(iii,iv)

Biologija ir ekologija

Kūno dydžiu didžioji miegapelė truputį mažesnė už pilkąją žiurkę, o dėl purios plaukuotos uodegos išvaizda primena voverę. Žiemos įmygis trunka apie septynis–aštuonis mėnesius. Aktyvi sutemus ir naktį. Gerai laipioja medžių kamienais ir šakomis. Mityba kinta sezoniškai, bet pagrindą sudaro augalinis maistas: medžių žiedynai, vegetatyvinės augalų dalys, uogos, vaisiai ir sėklos, lazdyno riešutai, gilės. Per trumpą aktyvumo sezoną atveda tik vieną vadą, kurioje būna trys–aštuoni (dažniausiai penki–šeši) jaunikliai. Gali visiškai nesidauginti tais metais, kai nebūna pagrindinių mitybinių augalų derliaus arba jis būna menkas.

Lietuvoje tipiškos didžiosios miegapelės buveinės yra seni ąžuolynai arba brandūs mišrieji medynai, kuriuose auga seni ąžuolai kartu su eglėmis ar pušimis bei lapuočiais medžiais, ir yra lazdynų trakas. Miegapelių slėptuvės yra senuose drevėtuose medžiuose. Kai trūksta natūralių slėptuvių, miegapelės noriai įsikuria žmogaus iškeltuose inkiluose.

Populiacijos gausumas

Bendras Lietuvoje galimai gyvenančių didžiųjų miegapelių skaičius ir jų užimamų buveinių plotas nėra žinomi. Rumšiškių girioje nustatyta, kad didžiosios miegapelės populiacijos tankumas 2012–2014 m. buvo nedidelis: 0,8–2,0 ind./ha pavasarį ir 1,2–4,8 ind./ha rudenį. Šiame miške miegapelių gausumas buvo labai sumažėjęs 2004–2006 m., bet vėlesniais metais atsistatė.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės – buveinių ploto mažėjimas ir jų kokybės blogėjimas dėl miškų kirtimo. Kai kuriose radavietėse didžiosioms miegapelėms tinkamos buveinės užima nedidelius, vos kelių dešimčių hektarų, plotus, ir tokios mažos populiacijos yra labai pažeidžiamos, ypač jei kai kuriais metais dėl maisto trūkumo nesidaugina. Tinkamiausios apsaugos priemonės – išsaugoti buveines ir jose iškelti inkilų.

Paplitimas

Didžiosios miegapelės paplitusios Pietų ir Centrinėje Europoje bei nedidelėje Azijos dalyje. Lietuva yra šiauriniame didžiosios miegapelės arealo pakraštyje. Šiuo metu šalyje žinoma dešimt didžiosios miegapelės populiacijų, kurių dauguma yra miškuose palei Nemuno ir Neries upes. Išnyko dviejose vietovėse, kuriose buvo rastos 1936 m., ir galimai išnyko dar keliuose miškuose.

Summary

A rare species in Lithuania, with only ten populations known at present, all concentrated in the southern part of the country along the two biggest rivers – the Nemunas and Neris. They have become extinct in two localities in which they were discovered in 1936, and presumably in some other forests. With the main habitats for this species in Lithuania being mature mixed forests with old pedunculate oaks and old hazels, the felling of such forests is the main reason for the decline of this species in the country.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Juškaitis, Augutė, 2015.