Didžioji anchinija

IUCN įvertinimas

VU B1ab(iii)

Biologija ir ekologija

Nedidelis drugys (išskleistais sparnais – 20–28 mm pločio). Lytinis dimorfizmas neryškus. Pilnos metamorfozės vabzdys. Per metus išsivysto viena karta. Mėgsta drėgnus pavėsingus miškus. Kiaušinėlius deda ant žalčialunkio (Daphne mezereum) ūglių. Vikšrai išgraužia pumpurus, susuka lapus, juos apgraužia. Lėliukės imituoja mitybinio augalo viršūninių šakučių pumpurą. Lėliukes dažnai pažeidžia parazitiniai plėviasparniai – brakonidai ir ichneumonidai, sunaikindami dalį populiacijos. Suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Aptinkami tupintys ant augalų, kur stogeliu suglaudę sparnus taip pat imituoja pumpurą. Retai atskrenda į šviesos gaudykles. Stebimi pavieniai individai.

Populiacijos gausumas

Tiksliniai rūšies gausumo ir paplitimo tyrimai nebuvo vykdyti. Visose radavietėse didžiųjų anchinijų aptinkama negausiai, sudaro uždaras populiacijas. Jose stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga

Tinkamų miško buveinių kirtavietėse šių drugių nėra randama, todėl manytina, kad intensyvus miško naudojimas yra svarbiausia grėsmė. Pavėsingos lapuočių miškų struktūros išsaugojimas radavietėse galimai yra tinkama apsaugos priemonė.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus Pirėnų pusiasalį, Didžiąją Britaniją, Beniliukso šalis ir Graikiją, rytuose randama Palearktikos rytinėse ekosistemose. Lietuvoje reta, nestebėta vakarinėje dalyje.

Summary

This species is declining and known to be found in only a few localities. The reasons for its decline are unknown, but probably include habitat change associated with the cutting of trees.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ivinskis, 2004.