Didysis puošniažygis

IUCN įvertinimas

NT B2a

Biologija ir ekologija

Tai stambiausias Lietuvos žygis, suaugėlių kūnas juodas, 32–42 mm ilgio. Viršutiniai žandai išsilenkę beveik per visą ilgį, jų paviršius su labai smulkiomis, retai išsidėsčiusiomis duobutės. Pirmasis antenų narelis viršutinėje pusėje be šerelio; viršutinė lūpa triskiautė, priešpaskutinis apatinių lūpų čiuopiklių narelis su keturiais–penkiais spygliukais. Priešnugarėlės šonuose nėra šerelių. Antsparniai be aiškių vagučių ir briaunelių, vienodai grublėti (raukšlėti).
Tai neskraidantis, grobuoniškas miškų vabalas. Gyvena vidutinio drėgnumo, molingo dirvožemio buveinėse, dažniausiai aptinkamas lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, pamiškėse, parkuose, mišku apaugusiuose upių šlaituose, soduose, retesnis pievose. Didysis puošniažygis aktyviausias naktimis, dienomis juda mažai, dažnai slepiasi samanose, po gulinčiais rąstgaliais, žievės gabalais, trūnijančiuose kelmuose ir pan. Generacijos trukmė – beveik dveji metai. Žiemoja pirmojo arba antrojo ūgio lervos ir naujos kartos suaugėliai, kurie pavasarį ima veistis.

Populiacijos gausumas

Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Daugiausia populiacijų aptinkama Vidurio Lietuvos žemumoje. Jiesios kraštovaizdžio ir Kamšos botaniniame-zoologiniame draustiniuose stebėta po keliolika suaugusių individų. Lietuvos vakarinėje ir rytinėje dalyse aptinkama pavienių individų, iki šiol didysis puošniažygis neaptiktas Pajūrio žemumoje.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė grėsmė populiacijoms – fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, plynieji miškų kirtimai, buveinių sausėjimas, urbanizacija. Buveinėms išsaugoti būtina drausti plynuosius miškų kirtimus vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, stabdyti buveinių sausėjimą, riboti urbanizaciją ir rekreacinių zonų steigimą miškų parkuose.

Paplitimas

Europinė rūšis, pietuose arealas siekia pietinę Italijos dalį, Prancūziją, Graikiją, Turkiją, šiaurėje – Trondheimo (Norvegija), Dalarnos (Švedija), Sankt Peterburgo (Rusija) apylinkes, rytuose – Jaroslavlio, Žemutinio Naugardo, Tambovo sritis, Mordviją (Rusija). Dėl intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimų, dirvų sausinimo daugelyje Europos šalių ši rūšis sparčiai nyksta. Lietuvoje paplitusi izoliuotomis populiacijomis, yra žinoma keliasdešimt radaviečių.

Summary

With a stable population in the central part of Lithuania and a very local distribution elsewhere, this species prefers mezzo humid deciduous and mixed forests, parks, gardens and river banks on clay or silt soils. The main reasons for its observed decline are loss of suitable habitats due to forest management and clear-cuts, as well as drainage, urbanization, the cultivation of banks of rivers and parks and the usage of fertilizers and pesticides.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ferenca ir kt., 2002; Ivinskis ir kt., 2004; Tamutis, 2005.