Didysis arionas

IUCN įvertinimas

EN B1ab(i,iii)+2ab(iii,iv)

Biologija ir ekologija

Dideli juodi šliužai, kurių kvėpavimo angos vidinė dalis balta, o padas apvertus šliužą išilginėmis juostomis suskirstytas į tris dalis, kurių vidurinė šviesi, balsvai pilka, o šoninės juosvos. Pado kraštas visada juodas. Jaunikliai, išsiritę iš kiaušinių, būna gelsvi, bet labai greitai pilkėja, o pilka spalva vis tamsėja, kol galiausiai tampa visai juodi. Išauga iki 130–150 mm ilgio, paliesti neskuba pasišalinti, bet dažniausiai susitraukia į gumbą (tada gerai matomas raukšlėtas kūno paviršius) ir svyruoja į šonus. Gleivės bespalvės, lipnios, dirginant tampa balsvos.
Lietuvoje šliužai poruojasi antraisiais gyvenimo metais birželio–liepos mėn., padeda kelias 20–150 kiaušinių dėtis rugpjūčio–rugsėjo mėn. ir žūsta. Kiaušiniai peržiemoja arba spalio mėn. spėja išsiristi jaunikliai. Peržiemoję jauni individai vasarą auga, o brandą dažniausiai pasiekia antrąją vasarą. Šliužai minta augalais ir jų nuokritomis, retkarčiais šliužų ar kitų gyvūnų maita ir išmatomis. Gyvena miškinguose drėgnuose šaltiniuotuose upių šlaituose ir šalia esančiose šaltiniuotose pievose su augančiais gegužraibiniais augalais.

Populiacijos gausumas

Populiacijos nykimas stebėtas praeityje (viena radavietė išnyko) ir numanomas ateityje dėl užimamos teritorijos buveinių kokybės mažėjimo.

Grėsmės ir apsauga

Buveinės keičiasi dėl natūralios sukcesijos, kai pievos, kuriose nebeganoma, užželia krūmais, ir dėl tiesioginės žmogaus veiklos – paupinių miškų kirtimo. Didieji arionai labai jautrūs taršai ir temperatūros pokyčiams. Paupinės pievos, skirtos rekreacijai, yra ištrypiamos, nusausėja. Kita reali grėsmė yra invaziniai šliužai – luzitaniniai arionai, kurie Lietuvoje plinta intensyviai ir kurių atsiradimas kituose kraštuose jau nulėmė didžiojo ariono išnykimą dėl kryžminimosi ir sužeidimų apkandžiojus.

Paplitimas

Fragmentiškai rūšis paplitusi Šiaurės ir Vakarų Europoje.
Lietuvoje riboto paplitimo, žinomos tik dviejose vietovėse: Veiviržo ir Upitos upių ir Jūros upės ties Kvėdarna miškinguose slėniuose. Istorinė radavietė prie Minijos ir Salantos upių santakos sunaikinta.

Summary

A deep black species, including the foot-fringe, this slug prefers humid habitats in woods and wet grasslands with springs. In Lithuania, it has been restricted in recent times to just three localities located on the banks of rivers Jūra, Veiviržas and Upita, one of which has been destroyed. It is threatened due to habitat destruction caused by deforestation, lack of grazing in grasslands and exposure to leisure activities, e.g. tent building, firefighting and the installation of sports grounds and beaches.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Hilbert, 1912; Gurskas, 2002; Skujienė, 2004; Welter-Schultes, 2012. Autorė – Grita Skujienė