Didysis apuokas

IUCN įvertinimas

EN° D

Biologija ir ekologija

Europoje didžiausias pelėdinis paukštis. Viršutinė kūno danga tamsiai ruda, juodai dėmėta, su gelsvai rudų, balsvų dėmių eilutėmis, apatinė pusė šviesesnė, dominuoja gelsvai ruda spalva, išilgai juodai dryžuota ir smulkiai skersai raiba. Ant galvos yra ilgų plunksnų „auselės“. Monogamas. Didieji apuokai lytiškai subręsta per metus, tačiau paprastai perėti pradeda sulaukę ar būdami vyresni nei dvejų–trejų metų. Gyvenimo trukmė – ne mažiau kaip dvidešimt metų laisvėje. Sėslūs. Įsikuria tiek užliejamuose, tiek sausuose miškuose, bet dažniausiai arti didelių šlapynių. Patys lizdų nekrauna, užima plėšriųjų paukščių lizdus arba peri ant kupstų, žemės, po išvartomis, jaunų eglių lajomis. Veda vieną vadą per metus. Dėtyje – vienas–šeši baltos spalvos kiaušiniai. Peri patelė 32–35 dienas nuo antro padėto kiaušinio. Patinas maitina patelę perėjimo metu. Jaunikliai ritasi dažniausiai balandžio mėn., lizde jie būna apytikriai 28–35 dienas ir lizdą palieka neskraidydami. Sėkmingai jauniklius Lietuvoje išaugina 70 proc. perėti pradėjusių didžiųjų apuokų porų. Skraidyti pradeda būdami ne jaunesni nei 50 dienų amžiaus. Neskraidančius didžiojo apuoko jauniklius, kurie dažniausiai laikosi ne daugiau kaip pusės kilometro atstumu nuo lizdaviečių, suaugę paukščiai maitina per vasarą. Minta daugiausia šlapynių paukščiais, taip pat smulkiais žinduoliais.

Populiacijos gausumas

Šalyje peri iki dvidešimt didžiųjų apuokų porų. Didžiausia didžiojo apuoko perinčių porų koncentracija yra Nemuno deltoje ir pamaryje. Šiame regione peri nuo pusės iki dviejų trečdalių visų žinomų porų. Pastaruosius dvidešimt metų ženklių populiacijos pokyčių neregistruota.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausios grėsmės yra perinčių paukščių trikdymas lizdavietėse veisimosi metu, plėšrūnų sunaikintos vados, suaugusių paukščių žūtys dėl antropogeninių priežasčių, labai mažas individų tankumas dėl fragmentiško paplitimo šalyje. Populiacija dėl ypač mažo skaičiaus ir paplitimo pobūdžio savarankiškai ilgą laiką negali funkcionuoti ir priklauso nuo imigruojančių individų iš kaimyninių šalių. Peraviečių apsauga, saugių dirbtinių lizdaviečių įrengimas ir populiacijos papildymas nelaisvėje įveistais individais gali pagerinti populiacijos būklę.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Eurazijoje, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį ir Skandinaviją, Obės, Lenos žemupius, Ochotsko jūros pakrantes. Pietuose rūšies arealas nusitęsia iki okeaninių Eurazijos pakrančių, išskyrus Indokinijos pusiasalį. Lietuvoje peri pavienės poros rytiniame, pietrytiniame, pietiniame ir vakariniame šalies pakraščiuose.

Summary

Isolated pairs and clusters of pairs of this species occur scattered across eastern, south-eastern, southern and western parts of the country. The population consists of up to 20 pairs, half of which are in the coastal area, and no changes in numbers have been observed over the last two decades. The main threats to the species relate to disturbance of nesting sites, anthropogenic-induced mortality and brood destruction by predators.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Mečionis, Jusys, 1994; Drobelis, 2003.