(lot. Umbilicaria polyphylla)
Kerpei būdingas 2–5 cm skersmens juodai rudas, tamsiai rudas lapinis gniužulas, kurį sudaro prie substrato gomfu prisitvirtinę vienas ar keli lakštai. Išskirtinis rūšies požymis – banguoti užlinkę į viršų lakštų kraštai ir lygus (be vegetatyvinių dalelių) laštų paviršius. Apatinė gniužulo pusė juoda, lygi, be rizinų. Juodų, 1–2 mm skersmens vaisiakūnių – apotecių – pasitaiko labai retai. Augaviete, ekologija ir biologija į daugialakštę saitakerpę panašiausia yra suodinoji saitakerpė (Umbilicaria deusta), kurios gniužulo paviršiuje gausu izidžių.
Individų aptinkama ant neturtingų maisto medžiagų silikatinių riedulių, pavienių akmenų. Pagal ekologinius rodiklius – šviesomėgė rūšis, dažna riedulių viršūninėse gerai apliejamose vietose, pietinėse ir pietvakarinėse ekspozicijose. Tinkamos augavietės – atvirose vietose esantys rieduliai.
Kūlalių riedulyno populiacija ypač gausi, kalio feldšpatinio ir stambiagrūdžio granito riedulių plokščiose viršūninėse dalyse sudaro ištisinius gniužulų kilimus: gniužulų dydžiai yra nuo 2 iki 5 cm, užimami plotai varijuoja nuo 5 iki 50 cm2. Rieduliai dažniausiai pavieniui išsidėstę atvirose pievose. Populiacijai šiuo metu grėsmės išnykti nėra, nes radavietės yra prižiūrimos, jose nuolat šalinami krūmai aplink riedulius, šienaujamos pievos.
Didžiausios grėsmės – riedulių apaugimas samanomis, užpavėsinimas krūmais ar medžiais, riedulių valymas.
Kosmopolitinė rūšis, paplitusi visuose žemynuose, gausesnė borealinėje juostoje ir temperatinės juostos kalninėse zonose.
Lietuvoje yra šešios radavietės: dvi Salantų r. ir pavienės Raseinių, Vilniaus ir Vilkaviškio r.
Motiejūnaitė, 2002.
A vulnerable species, with six known localities on siliceous boulders in different parts of the country. The population is both abundant and stable. Lichen populations on the boulders occupy an area from 5—50 cm2. The main threat is the overgrowing of the boulder meadows by shrubs.