Boružinis storagalvis

IUCN įvertinimas

VU D2

Biologija ir ekologija

Būdingas suaugusių individų lytinis dimorfizmas. Patelės subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais, patinai – dvejų su puse metų. Patelės kūno ilgis siekia iki 15–20 mm, kūnas juodas, tarsi aksominis, apaugęs plaukeliais. Patinėlis užauga iki 10 mm; galvakrūtinė juoda, apaugusi juodais, baltais ir raudonais plaukeliais. Pilvelis ryškiai raudonas, su dviem poromis didelių juodų su plonu baltu pakraščiu dėmių ir pora mažų juodų taškelių. Kojos tamsios su baltais dryželiais. Stenotopinė termofilinė rūšis. Aptinkama sausose, gerai įšylančiose, nuo vėjo apsaugotose smėlėtose vietose, viržynuose.
Patinai ir patelės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia 10 cm gylio ir 1 cm skersmens požeminiuose urveliuose. Šie yra iškloti voratinkliu, anga uždengta voratinkliniu dangalu, kuriame yra įpinta augalų lapų fragmentų, todėl yra beveik nepastebima. Nuo urvelio angos į visas puses driekiasi susipynusios gaudomosios gijos. Subrendę patinai antrojoje vasaros pusėje–rudenį ieškodami patelių palieka savo urvelius. Apvaisinta patelė urvelyje formuoja vieną apie 8–10 mm skersmens kokoną, kuriame yra 60–100 kiaušinių. Saulėtomis dienomis patelė išneša kokoną iš urvelio. Išsiritusius jauniklius maitina suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Pavasarį patelė žūsta ir tampa papildomu maistu savo jaunikliams. Šios rūšies vorai pasižymi labai nedideliu mobilumu, jaunikliai savo urvelius įkuria netoli savo išsiritimo vietos. Vorai medžioja didelius vabalus: mėšlavabalius, šoklius ir pan.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje informacijos apie populiacijos gausumą trūksta, radavietėse aptinkama pavienių individų. Tik Rūdninkų poligone šie vorai yra stebėti kelis kartus nuo 2006 m.

Grėsmės ir apsauga

Buveinių natūrali kaita – užaugimas žoline susiveriančia augalija, krūmais ir medžiais, smėlėtų dirvožemių humifikacija, organinio paviršinio sluoksnio ant smėlėto dirvožemio susidarymas yra pagrindinės grėsmės šiai rūšiai išgyventi radavietėse. Siekiant apsaugoti rūšį radavietėse, reikia palaikyti optimalią buveinės būklę, t. y. viržynuose išsaugoti nesusivėrusius smėlynų plotus.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, šiaurėje iki Skandinavijos, Britų salų, europinės Rusijos šiaurinės dalies, pietuose iki Centrinės Azijos. Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje. Šalyje labai reta, žinomos tik kelios radavietės Jurbarko, Tauragės, Šalčininkų r., Vilniaus ir Druskininkų sav.

Summary

A stenotopic thermophilic species of dry sandy habitats, this species prefers wind-protected sites, with a predominance of Caluna vulgaris plants. A very rare species, it is known to be found in only five localities in Lithuania. Population abundance is unknown and records are of generally only isolated individuals.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Biteniekytė, Rėlys, 2011.