Bohemiškasis aukšliavarpis

IUCN įvertinimas

VU D1

Biologija ir ekologija

Vaisiakūniai (apoteciai) gana dideli, 5–20 cm aukščio. Kepurėlė varpelio, cilindro ar kūgio formos, su pusapvale viršūne, 2–7 cm aukščio, netaisyklingai raukšlėta, su vingiuotomis vertikaliomis ir skersinėmis briaunomis, gelsvai ar tamsiai ruda, sendamos ar džiūdamos briaunos tampa tamsiai rudos. Kepurėlė trapi, priaugusi prie koto pačioje viršūnėje, apatinis kraštas laisvas. Kotas cilindrinis, lygiu paviršiumi ar grūdėtas, balsvas ar gelsvai rusvas.
Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi pavasarį, auga pavieniui ir grupėmis lapuočių ir mišriuosiuose lapuočių ir spygliuočių miškuose, pamiškėse ir parkuose, dažniausiai šalia drebulių ir lazdynų, tarp žolių ir pūvančių lapų, ant humusingo ir smėlėto dirvožemio. Dirvožemio saprotrofas arba sudaro mikorizę. Švieži vaisiakūniai turi toksinų.
Rūšį galima supainioti su puslaisviu briedžiuku (Morchella semilibera), nes abiejų rūšių grybų kepurėlės yra su briaunomis ir turi laisvus kraštus. Skiriasi kepurėlių priaugimo prie koto vieta: puslaisvio briedžiuko kepurėlė prie koto prisitvirtinusi viduryje, o bohemiškojo aukšliavarpio – viršūnėje.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje žinomos 28 populiacijos, dera nereguliariai ir paprastai negausiai, tačiau kartais gali išaugti gana daug vaisiakūnių (pavyzdžiui, 1992 m. Naujokų miške Anykščių r. 800 m2 plote suskaičiuoti 148 vaisiakūniai).

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės bohemiškojo aukšliavarpio išlikimui kylančios grėsmės yra gana mažos populiacijos, lapuočių miškų kirtimas, drebulynų nykimas dėl ligų ir bebrų veiklos. Pagrindinė apsaugos priemonė yra nevykdyti miško kirtimų šio grybo buveinėse.

Paplitimas

Rūšis paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, visur santykinai reta.
Lietuvoje pirmą kartą nustatyta 1978 m. Verkių parke Vilniuje, paplitusi Rytų, Pietų ir Vakarų Lietuvoje.

Summary

A vulnerable and rare species in Lithuania, known to be found in 28 localities. Occurring on the soil of deciduous and mixed forests and parks, the main threats relate to the rather small populations and the degradation of habitat through logging.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Šablevičius, 1993; Kutorga, 2000; Urbonas, 2007.