Belapė antbarzdė

IUCN įvertinimas

CR B1ab(ii,iii,iv)+2ab(ii,iii,iv); C2a(i)b

Biologija ir ekologija

Daugiametis, 5–20 cm aukščio, žolinis, chlorofilo neturintis, rausvos arba rusvos spalvos augalas. Maisto medžiagas gauna mikotrofiniu būdu, sudarydami simbiozę su grybais. Šakniastiebis labai šakotas. Stiebas status, sultingas, su smulkiais žvyniškais rusvos spalvos lapais. žiedynas su vienu–trimis, labai retai daugiau žiedų. Žiedai stambūs, iki 2 cm skersmens. Išoriniai apyžiedžio lapeliai gelsvi ar rusvi, lūpa, kuri yra žiedo viršuje, šviesiai rausva. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. Tas pats individas gali žydėti kas keleri ar net keliolika metų. Žiedus apdulkina vabzdžiai, sėklas užmezga tik po kryžminio apdulkinimo. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais.
Lietuvoje rūšis aptinkama drėgnuose, ūksminguose eglynuose, mišriuosiuose ir lapuočių miškuose su storu pūvančių nuokritų sluoksniu. Belapės antbarzdės labai jautrios bet kokiems buveinių sąlygų, ypač apšvietimo, pokyčiams.

Populiacijos gausumas

Lietuvoje rūšies populiacija nedidelė, nors tikslus skaičius nežinomas. Sprendžiant pagal žydinčių individų skaičių, visą populiaciją gali sudaryti maždaug 50–80 individų. Būdingos didelės žydinčių individų skaičiaus fliuktuacijos. Dauguma augalų telkiasi Ažvinčių girioje esančiose dviejose subpopuliacijose. Subpopuliacija Švenčionių r. labai maža, 2001 m. joje aptikti trys žydintys augalai.

Grėsmės ir apsauga

Didžiausią grėsmę rūšiai kelia buveinės sąlygų pokyčiai, galintys kilti dėl ūkinio miškų naudojimo. Taip pat augalus naikina paklotę knisantys šernai, šakniastiebius ėda graužikai, o žiedynus neretai nugraužia sraigės. Svarbiausia rūšies apsaugos priemonė yra palankių buveinės sąlygų išsaugojimas ir populiacijos apsauga nuo tiesioginio augalų naikinimo.

Paplitimas

Rūšis paplitusi beveik visoje Europoje, išskyrus Viduržemio jūros regioną ir stepių sritis, Azijos šiaurinėje dalyje iki Himalajų kalnų. Rūšies arealas labai didelis, tačiau stipriai fragmentiškas ir ji visur reta.
Lietuvoje labai reta rūšis, dabar žinoma trijose vietovėse, esančiose Aukštaičių aukštumoje. XIX a. pirmojoje pusėje ji buvo rasta dabartiniame Trakų r., XX a. aštuntajame dešimtmetyje – Varėnos r. Dabar tose vietovėse rūšis neaptinkama ir manoma, kad yra išnykusi.

Summary

A very rare species currently known in two localities in the Aukštaičiai uplands. It is presumed extinct at two further localities. The population of this species in Lithuania is very small, consisting of 50–80 individuals. This species occurs in wet spruce and mixed and broad-leaved forest habitats. The main threat to this species is inappropriate forest usage and management. It is also threatened by the activity of wild boars, rodents and snails.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas, 2001; Šablevičius, 2001; Gudžinskas, Ryla, 2006; Šablevičius, Survilaitė, 2017.
Kolekcijos: BILAS, WI.