Baltaskruostė žuvėdra

IUCN įvertinimas

CR C2a(ii)

Biologija ir ekologija

Šviesesnis už kitas Chlidonias genties žuvėdras paukštis su tamsiu galvos viršumi, baltais skruostais ir sparnų apačia. Parskrenda balandžio pabaigoje. Dažniausiai peri senvaginiuose ežerėliuose ir žuvų tvenkiniuose, kartais su juodosiomis žuvėdromis. Lizdus krauna ant alijošinių aštrių, dumblo salelėse, mažose kinelėse, ant pernykštės augalijos samplovų, švendrų išplukusių šaknų. Kiaušinius (du–tris) peri aštuoniolika–dvidešimt dienų. Jaunikliai pradeda skraidyti liepos mėn. antrojoje pusėje. Rugpjūtį prasideda polizdinės klajonės, pereinančios į migraciją. Išskrenda iki rugsėjo mėn. pabaigos. Maisto sudėtis priklauso nuo peravietės. Daugiausia sulesa smulkių žuvų, vandens vabzdžių ir jų lervų, sausumos vabzdžių, buožgalvių.

Populiacijos gausumas

Nuo 1943 m. žinoma apie dvidešimt peraviečių. Šiuo metu peri iki šimto porų. Populiacija didėja, tačiau tik Nemuno žemupyje. Reguliariai peri tik dviejose vietose – Nemuno deltoje ir Nemuno senvaginiuose ežerėliuose. Gausiausios Senrusnės (2005–2009 m. iki dvidešimt–trisdešimt porų) ir Velnežerio (2014–2017 m. 35–70 poros) ežerėliuose. Kitur pavienės poros arba mažos jų grupės peri tik vienus ar kelerius metus.

Grėsmės ir apsauga

Gausumo pokyčių priežastys nėra aiškios. Baltaskruostė žuvėdra peravietes keičia reaguodama į buveinių sukcesinius pokyčius. Lankymosi peravietėse ribojimas ir stabilaus vandens lygio palaikymas – svarbiausios rūšies apsaugos priemonės.

Paplitimas

Europoje rūšis daugiausia paplitusi stepių ir viduržemio klimato juostose, rečiau Centrinės ir Rytų Europos vidutinio klimato juostos regionuose. Arealas driekiasi nuo Pirėnų pusiasalio iki Rusijos Federacijos Primorės krašto. Itin fragmentiško arealo šiaurinė riba eina per Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Volgos žemupį, Šiaurės Kazachiją, Obės aukštupį.

Summary

A rare breeder in Lithuania, occupying small marshy lakes and fish ponds, preferring localities with beds of Stratiotes aloides. The breeding population has increased from 20 pairs at the end of 20th century to 100 pairs in recent years, with the stronghold being in the lower reaches of the Nemunas River. Elsewhere, it remains an irregular breeding species.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Ivanauskas 1957, Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.